Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

atomas, ir didžiausi ugniniai vulkanai. Taigi festina lente!* -
ramiai ir su pasitikėjimu! - nes Šv. Mergelė myli mane!
Šv. Mergele, koks nedėkingumas būtų, jei kurį nors dalyką
ar sugebėjimą laikyčiau savo nuopelnu, o ne Tavo meilės
dovana ir užuot dėkojęs - didžiuočiausi juo! Ar dar mažai
parodei, kiek gali mūsų pastangos, kai Tu nori kitaip, ir
kaip net nesąmoningi bandymai pasirodyti baigėsi man gėdingai...
Juk gavau šventimus - iš Tavo malonės. Gyvas [po
avarijos] esu - iš Tavo malonės... Kur būčiau dabar?! Mano
planai, siekimai...
Aš - kunigas, aš gyvas - iš Tavo, Šv. Mergele, malonės...
Noriu dėkoti, dėkoti...
Šios rekolekcijos - „atsivertimas" prie Jėzaus Širdies. Noriu
pasiaukoti Švenčiausiajai Širdžiai. Bet, Šv. Mergele, žinai,
kad visa, was ich bin und was ich liebe** - Tavo. Todėl,
Geroji, atvesk mane prie Jėzaus Širdies ir atiduok Jam, Jo
garbei kaip savo daiktą!
Tada man visa tiek svarbu, kiek tai padeda sieloms rasti
Jėzų - kiek tai svarbu Jėzui.
Akis į tolį! Siekimai, studijos, būsimų, dar neparašytų,
knygų fragmentai... Tu, Mieloji, padėk niekur nepraleisti progų
Jėzui atiduoti per Tave „daugiau", kad būčiau vertesnis...
Ką dar Tau galiu aš pasakyti? - Padėti galvą ir tylėti..."
(1956 03 01-03, rekolekcijos).
„Kai visos priemonės padėti sieloms yra bevaisės (bent
taip rodosi), lieka vienintelė - auka.
Pirmiausia, Šv. Mergele, auka darbe: kai sunku bus prisiversti
- tada leisk pamatyti tuos, kurie Jėzui brangūs ir
dėl jų dirbti. /.../ Kokia gerutė esi! Kiek daug jų šventvagiškas
išpažintis pataisė! Ačiū, Šv. Mergele!
Pagaliau jos - mielos sesės. Padėk man ramiai stebėti
savo elgesį ir galvoti, ir suprasti Jėzaus norą.
* Skubėk lėtai (lot.).
** Kas aš esu ir ką myliu (vok.).
4. 1
49