Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

syti ir tuose dalykuose, kurie reikalauja kančios (pavyzdžiui,
buvimas čia), nors kai kurie dalykai, atrodytų, ir neturi prasmės
(pavyzdžiui, dirbti ne savo pašaukimo darbą). Dieve,
Tu vienas jų prasmę žinai, o aš meldžiu tik malonės pasitikėti
Tavimi. Tokia atgailos dvasia.
Be dvasios pergalės kūnui negali būti meilės. Kiekvienos
meilės pasireiškimas jau reikalauja tai, kas sau malonu
(jusliniu atžvilgiu), atiduoti kitam.
Demonas ir yra protas be meilės. O visos gerosios dvasios
- pagal panašumą į Dievą - yra protas ir meilė. - Dieve,
meilės ir išminties!
Tiems vargšams mano aplinkoje toks naujas dalykas meilė!
Savo aplinkoje jie matė - taip pat ir patys tai praktikavo, -
tik sau... O kiekvienas kito [žmogaus] pasirodymas trukdo
viską susiimti sau. Iš čia kyla neapykanta visur, kur tik sutinkamas
kitas žmogus.
/.../ Malonės veikimo pavyzdys. - Naktis, kai šv. Petras,
taip neseniai žadėjęs mirti su Kristumi, išsigina Jo... -
Diena, kai po Šventosios Dvasios atsiuntimo Petras prabilo
į minią: „Vyrai broliai!" - Teismas, kai Apaštalai viešai ryžosi:
Dievo reikia klausyti labiau kaip žmonių..." (1965 05 30).
Peržiūrėjus bylą, kun. Juozas Zdebskis išėjo į laisvę
1965 06 04. Pirmiausia nuėjo į Aušros Vartus padėkoti Marijai.
Vėliau juokdavosi, kad jo, skustagalvio ir tokio apskurusio,
nenorėję leisti aukoti Mišių... Tą patį vakarą išvažiavo
į Naujienėlę pas seserį aplankyti mamos.
Šiame dienoraščio sąsiuvinyje yra dar vienas įrašas, jau
iš laisvės:
„Šv. Mergele, šventosios mano Seselės Danguje, dėkokite
dieviškajai Meilei už begalinį gailestingumą. Juk aš rašau
jau ne už spygliuotų vielų!
Vargšas Tėvelis*! Jo veidas stovi akyse, kai mane, jau išsipuošusi
su laisvės drabužiais, palydėjo ligi geležinių vartų,
* Drauge kalėjęs kunigas Juozas Matulevičius.
245