Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

žmogų išvesti į Dievą, kaip į Būtinybę, kuri gali deabsurdizuoti
(įprasminti) ne tik kančią, bet ir visą žmogaus - ir net
Visatos - egzistenciją.
Savo egzistenciją atrėmus į Dievą, visiškai kitokią prasmę
gauna kančia. Sąmoningai suvokta ir tikėjimo sakralizuota
kančia tampa auka ir įgyja visai kitą dimensiją: iš neigiamybės
ji tampa teigiamybe, iš praradimo - vertybe, iš
bodėjimosi, atgrasumo ji gali tapti dvasios džiaugsmu. Toks,
mano supratimu, buvo kun. Juozo Zdebskio kančios religinio
evoliucionavimo ir už ją apsisprendimo kelias. Tačiau
kančia jam buvo ne tikslas, o tik Kristaus gyvenimu ir mirtimi
parodytoji geriausia priemonė sieloms gelbėti - dalyvauti
jų atpirkimo darbe.
Ar po savo didžiosios kančios jis mirė žemei (teologine
prasme)? Atrodo, taip. Ir todėl visa, kas tarnavo Dievui ir
sielų gelbėjimui, kun. Juozas rinkosi besąlygiškai ir nesvyruodamas:
kalėjimas - tai kalėjimas, kova dėl žmogaus teisių
- tai kova, nepaisant visų gresiančių pavojų; misijų darbas
su jaunimu ir vaikais Lietuvoje ir „plačiojoje tėvynėje",
kelionės pas kenčiančius asmenis (Petrą Plumpą, Balį Gajauską,
Vladą Lapienį, Nijolę Sadūnaitę lageriuose, Robertą
Grigą ir kitus - kariuomenėje) - jei tik to reikalauja Dievo
ir žmonių meilė, jų kūno ir sielos gelbėjimas.
Šis „mirimas", savęs išsižadėjimas (nors visa, kas žmogiška
- ir meilę, ir skausmą, ir ilgesį, ir visus kitus jausmus
jautė) jam padėjo siekti tobulybės viršūnių, kurias galima
pasiekti tik atsikračius viso žemiškojo balasto, vedamam į
jas sielos, o ne kūno.
* * * * *
Meilės iškėlimas ir sudvasinimas. Kun. Juozas Zdebskis
gilinosi į prigimtinę vyro ir moters meilę. Jis suvokė, kad meilė
- jėgų ir įkvėpimo šaltinis, tačiau - ir didžiausių pavojų versmė.
Kad nepaklystų ir nenuklystų, visiškai atsidavė Švč.
Mergelės ir dvasios vado globai. Todėl meilė jam liko šventas
jausmas, gražiausioji žmogaus aspiracija. Tikėjimo paky-
342