Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

saugoti nuo „Minskučio", jei Viešpaties kitokia valia - kad
teiktųsi padėti atsispirti aistrai pirkti, norui turėti. Kaip gera
prakalbėti taip, kaip kreipiamės pagalbos į draugą turėdami
tikrą reikalą!
Turbūt ir šventų vietų lankymas, ir kreipimasis į „savo"
šventuosius kaip tik ir turi šitą reikšmę, kad sukonkretina
mūsų pasijutimą aukštesnės Galybės akivaizdoje: kaip tai
palengvina tikėti, pasijusti kaip realiuose, pojūčiais suvokiamuose
santykiuose, o ne kaip fantazijos pasauly. Juk ir
šv. Teresėlė pasakė Teresei Neumann, kad tie nuostabūs ženklai
jos gyvenime yra leisti tam, idant žmonės galėtų pajusti
aukštesnės Galybės esimą.
O mano Dieve, tikrai, tik tais dalykais galima pasitikėti,
kurie susiję su nuolankumu, kurie leidžia save kukliai
pajusti. Juk Liuteris, kai darė savo baisiąją reformą, reikia
manyti, galvojo, kad daro labai reikalingą darbą... Kaip baisiai
puikybė supainioja ir apakina žmogų!
/.../ Kaip keista! Juk Jėzaus garbė buvo kaip tik Jo pažeminimas:
save leisdamas ligi mirties pažeminti, Jis mums
visiems pelnė garbę.
Šv. Mergele, ar ne gėda Tau dėl manęs... Juk tiek kartų
reikalauju iš kitų atleisti vieni kitiems, o pats kartais taip
užsidegu pykčiu, kai mama pašaukia valgyti per anksti, dar
prie tuščio stalo. Paskui kalbu: „Ir atleisk mums, kaip ir mes
atleidžiame..."
/.../ Vakar naujai supratau, kam reikalingas rekolekcijų
susikaupimas, tyla, palikimas nuošaly visų kitų reikalų ir prisiminimų.
- Juk žmogus tokia būtybė, kuri gyvena naujausiais
įspūdžiais. Turėtos mintys, kaip mašina iš įsibėgėjimo,
dar tebeveikia pasąmonėje, palengvindamos atgaminti mintis,
panašias į buvusias. Idant tos kilniosios rekolekcijų mintys
galėtų pagal šį dėsnį augti, tobulėti, palengvinti kitų šios
rūšies minčių brendimą, reikia, kad kurį laiką nebūtų jokių
pašalinių stipriai veikiančių minčių, kurios savo inercija, tebebūdamos
pasąmonėje, kliudytų pažvelgti, pajusti, paliesti
200