Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

žmogaus valia! Ir ką mano Mokytojas prieš laisvą žmogaus
valią pavartojo? - Matyt, joks kitas ginklas neveiksmingas,
kaip tik Kryžius!
/.../ Sese, kaip keistai tu pakreipei mano gyvenimą kita
linkme! Pradedu ir praktiškai suprasti, ką reiškia ilgėtis kančios.
Jei žemėje būna tokių dalykų kaip tavo gyvenime, tai
čia nėra ko ieškoti namų - jie kažkur kitur... Jei tu pati atsisakei
džiaugsmo, tai kam jis ir man reikalingas?..
Juk meilė, jei nepajėgia aukotis, tai ženklas, kad čia tik
savimeilė. Gal mandagiau vadinant - gyvybės, buvimo išsaugojimo,
pratęsimo šauksmas - šauksmas gimdyti. Tai kilnu,
bet esama dar aukštesnių dalykų: rūpintis ne savo, bet
kitų buvimu. Ir tai ne laikinu, bet amžinu sielos ir kūno (!)
buvimu" (1965 11 05).
„Šv. Mergele, kai prisimenu Sesės nelaimę, apima keistas
dvilypumas: toks ryškus būtinumas kančios! Juk įvyko kažkas
nepakeičiamo, nesugrąžinamo. Kažkas atimta ir iš manęs
visam laikui. Aiškiai - nauja gyvenimo dalis. Jei tokių
nelaimių būna žemėje, tai vienintelis svarbus dalykas šioje
kelionėje - kančia. Tai, rodos, taip aišku. Bet Tu matei, Šv.
Mergele, kaip su baime žvelgiau į nežinomą ateitį, į kančią.
Pameni, kaip sunku buvo ištarti toje jaukioje šventovėje: „Dieve,
paimk ką tik nori iš manęs, tik atkurk jos sielos grožį...″
Šv. Mergele, ar tai pasiaukojimu Tau nepasitikėjimas -
(atleisk, kad drįstu taip pavadinti) - yra toji kančia, tas nežinojimas,
nesupratimas, kaip santykiauja Dievo išminties
ir meilės gilybė su žmogaus laisve? Tas nesupratimas, kaip
tai įvyko jos gyvenime, mane įvedė į tokią tamsą, kurioje
galiu tik melsti, kad nebūtų atimta tikėjimo ir vilties šviesa.
Viena dar suprantu: Dievo išminties gilybė labai pranoksta
mano supratimo ribas, ir nieko kito negaliu, tik nuolankiai,
ligi žemės nusilenkti Viešpaties didybei.
/.../ Šv. Mergele, Tu kaip viską, taip ir šį prašymą išdėstyk
už mane, kad man nereiktų: kančios!.. Tu nepamirši vi-
279