Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Koks tai visai naujas regėjimas! Tikrai iš visų mūsų gyvenimo
norų ir prašymų Viešpačiui svarbiausias tas vargšo neregio
maldavimas: „Viešpatie, kad regėčiau'.” Kad regėčiau
dvasiniu žvilgsniu, kad regėčiau tai, kas neregima...
Kokie nuostabūs Evangelijos praregėjimai! Romėnas kareivis,
stovėdamas po kryžiumi, tikriausiai iš karto matė paprastą
nusikaltėli - tokį, kaip turbūt ne vieną jų buvo matęs.
Bet jam stovint ir stebint viską, kas prieš akis dėjosi,
viduje pradėjo ryškėti nauja šviesa. Pagaliau subrendo širdy
žodžiai: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus..."
Laimingi tie žmonės, kurių išdidumas nesulaiko suklupti
prie Jo kojų - pasirodyti viešai nusižeminus, kaip
Magdalena aną nuostabų momentą. Laimingi žmonės, kuriems
puikybė nesutrukdo suprasti, kad jie dar ne viską
turi savyje, kad dar yra ko Viešpatį maldauti, kad savo
proto šviesa - tai tik tamsybės, palyginti su Jo malonės
šviesa. - Viešpatie, kad regėčiau... Kad regėtume visi! Tie manieji...
/.../ Skaitant Teresės Didžiosios mintis, kaip aiškiai matyti,
koks vaikutis esu prieš jos minčių gilybę. Tai aiškus
pavyzdys, įrodymas, ką gali malonės veikimas sieloje. Viešpatie,
„kad regėčiau" ir suprasčiau visa, ką Tu nori, idant visiškai
būtų įvykdyti Tavo planai mano gyvenime - Tavo
šventoji Valia.
/.../ Šv. Mergele, dėkoju už tai, kad taip lengvai sekėsi
spalio mėnesio vakarais kalbėti [per Rožančiaus pamaldas],
dėkoju už motorinį dviratį, rašomąją mašinėlę - už viską
viską... Ir už šią dieną! TVM" (1963 11 05, mėn. rekolekcijos).
Po metų - kalėjimas...
„Šv. Mergele, antra diena, kai klausiu, ką Mokytojas man
pasakyti nori. Jau dvi dienos niekas netrukdė, šiandien net
ypač geros sąlygos: vienų vienas namie. Tokia iškilminga,
šventiška nuotaika.
198