Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

tai ir negalvoja, bet jos siekia tik vieno: pabūti žvaigžde tą
vakarą, kad tuo galėtų pasirodyti prieš drauges, kad matytų,
kaip jas veda šokti...
Ir kas viso to pagrindas? Ar ne puikybė? Ar supras jos
kada sąmoningai - kokios laimingos tos, kurioms jos nepavydėjo,
kurių nevedė šokti, kurių vyrai „nematė"?..
Juk pirma įvyksta „išsirinkimas" akimis, elgesiu. Štai vieno
pasakojimas: „Aš tą vakarą griežiau. Mačiau, kad viena
vis už manęs akimis užkliūva. Pagaliau vestuvių šeimininkai
paskirstė visiems kambarius. Aš pro ją praeidamas pagriebiau
už rankos. Ji tik pasimaivė truputį ir nuėjo su manim..."
Jei jos mokėtų būti kuklios... Bet kuklumas - ne kas kita,
kaip krikščioniškas nuolankumas, kitu vardu pavadintas.
Kaip jo išmokyti, jei širdy nėra tikro tikėjimo? Kokių kitų
vertybių turtinga gali jaustis mergaitė, jei ji nepažįsta kitokių
vertybių kaip tik medžiagines, jei net savyje ji temato
kūną, jo linijas, spalvas...
/.../ Taip. Kiekvienas mes apie save skleidžiame paslaptingus
spindulius, iš kurių galima pažinti, kas mūsų viduje.
Šėtonas iš tolo žino, kurio galima tykoti, iš kurios pusės,
kokiu reikalu... Ne veltui yra vyrų, kurie sako, kad nėra tikrų
mergaičių. Tos, kurios tikrai mergaitės, pro juos praeina
nepastebimos - jie jų neieško savęs patenkinimui. Jų objektyve
visada atsiranda tik „tokios"... Ir jiems atrodo, kad nėra
mergaičių..." (1964 01 21).
„Kodėl žmogus įvertina tik tai, ką jau yra praradęs? -
Kai grįžau užvakar išlydėjęs [pas seserį] mamą, pradėjau
ruošti vakarienę vienas. Tvarkiausi, valgiau pilnomis ašarų
akimis... Taip neįprasta... Visuomet parėjęs rasdavau mamą,
o čia - tylu... Gyvai stojasi akyse visi momentai, kada,
rodos, galėjau daugiau meilės parodyti. Per daug šiurkštus
būdavau, kai reikdavo vandens parnešti: man vis atrodydavo,
kad ji iš savotiško išdidumo nenori prašyti... Kaip
207