Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

no galvosenai, kad taip iš arti šitokią nelaimę matyti leidi?"
(1965 08 20).
„Dieve, siųsk savo šviesą, kad suprasčiau, kada ir kaip
sugadinamas nuostabusis Tavo kūrybos planas... Ligi šiol
žinojau viena - kiekvienos klaidos kelias yra toks pat: kai
nejučiomis vis mažiau maitinamos kilniosios mintys, apsilpsta
ir motyvų jėga, kuri valią daro stiprią. O tada gyvenimo
aplinka arba nauja jausmų banga, pavyzdžiui, prigimtinė
meilė, gali nukreipti dėmesį visai kita linkme, nesiderinančia
su pagrindiniais gyvenimo siekimais, didžiais tikslais,
ir žmogus pasijunta srovės nešamas.
/.../ Dievas yra Meilė. Ir Tu, Šv. Mergele, esi Jo meilės
vaisius, dovana mums, kad mes daugiau drąsos turėtume
suklupti prie palaimintų Viešpaties kojų, kaip Magdalena
Simono namuose. Kaip gera, kad Dievas savo meilę parodė
mums per Tavo, Šv. Mergele, - Gerosios Motinos vaizdą!
Tegul Tavo visagaliu užtarimu dėl klaidos didumo dar labiau
suspindi Viešpaties garbė ir gerumas visų Dangaus angelų
ir šventųjų akivaizdoje!" (1965 08 31).
„Štai mes prie ežero. Visą laiką ėjome mišku, kuris tarsi
snaudė saulės glamonėjamas, prie pat vandens prigludęs.
Iš kitos ežero pusės šypsojosi saulė, žaidė bangelėse, nuostabiais
šviesos atspalviais spindėdama kilo medžių lapais
aukštyn. Dievo šypsena per nuostabų gamtos grožį lydėjo
mus. O kitoje ežero pusėje vėl slaptinga, tamsiai žalia miško
gelmė, susimąsčiusi, nuo saulės pasislėpusi.
Buvo gera. Abu šypsojomės. Abu žavėjomės kiekvienu
nauju grožio stebuklu. /.../ Su manimi buvo vėl ta miela
būtybė, kurią taip nejučiomis Apvaizda įpynė į mano gyvenimą,
per kurią tiek daug suteikė... - Ta pati, ir kartu
tarsi kita... Tą mielą jausmą „gera" kaip šydas slaptingai
buvo užtraukęs šešėlis, kurį taip norėjau užmiršti, bet negalėjau...
260