Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

1962-ieji
„Koks didis noras gimė! Panašiai kaip Rachmanovos „Naujųjų
žmonių fabrike", įrodyti dvasinės, vientisos meilės didybę,
palyginti su tais nuotaika paremtais biologiniais įsimylėjimais.
Panaudoti tam savo patyrimą. /.../ Tam reikia turėti rašomąją
mašinėlę (mažytę, kaip Maskvoje mačiau, - „Kolibrą").
Iš pokalbio su Laura: Ritos nuomone, jei [žmogus] nemyli
kito, tai mylimasis būna „aš pats". Jos nuomone, nesąmonė
kalbėti apie kokią „meilę protu" daugeliui. Tikra meilė
gali būti tik vienam ir vieną kartą.
Pasakiau:
- Mylėdama moteris viską atleidžia.
- Turbūt tik vieno dalyko vyrui negali atleisti: jo materializmo...
- atsakė Laura.
- Taip, meilėje turi būti dvasios.
Vargšė Laura... Ji nieko iš savųjų iki galo negali gerbti.
Turbūt užtai ji taip reikalauja iš to, kurį myli, kad būtų be
dėmės, kad būtų visame kame idealas:
- Dar gimnazijoje ilgėjausi meilės, apie ją svajojau. Ir štai
tik dabar įvyko didysis mano gyvenimo įvykis. Tada kuri
idealą - koks jis turėtų būti.
- Ir jei sutinki, meilė būna amžina?
- Taip.
- Tai jei myli idealą - meilė negali keistis, o jei myli ne
idealą - bet ką - tada gali?
- Turbūt taip.
Laura prisiminė mano pamokslus:
- Jūs taip gražiai kalbėdavote apie meilę Įguloje, o dabar
ją neigiate... Vadinasi, tai buvo melas... O aš maniau, kad
taip kalbėti gali tik žmogus, kuris pats taip myli... Gal ir
visa, ką kalbat, yra melas?..
/.../ Kaip nuostabu! Visos kilnios merginos lygiai vienodai
apie meilę galvoja. Kiek leis Viešpats įžvelgti į šią paslapčių
gelmę?.." (1962 02 07, mėn. rekolekcijos).
146