Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Primicijos.
(Iš asmeninio archyvo)
„Stovėjau galvą į spintą atrėmęs
presbiterijoje. Su Tavo
žodžiu, Mokytojau, skaitosi
realybė. „Tai yra mano Kūnas"
- Tu tikrai čia esi. Nuo Tavęs
visa pareina - likimas visų,
kurie man rūpi. O Tu taip arti...
Šalia altoriaus už lango
plieskė žara.
/.../ Turbūt aš galiu mylėti
tik tuos, kurie pajėgia susižavėti
didžiais dalykais. O jei
pastojo kelią puikybė... (Aš
maniau, kad ji už brolį atliks
jo didį žygį...)" (1959 06 25).
„Šv. Mergele, man yra pavojus pasidaryti baisiai žiauriam
santykiuose su žmonėmis. Kaip baisiai mane įaudrino
netvarka laidotuvių procesijoje! Per atlaidus kalbėjo apie kunigą,
kuris net su monstrancija įsakinėja, tvarko. Aš tuo tarpu
galvojau apie save..." (1959 07 03).
„Negalima mylėti kunigo nemylint kartu Jėzaus. Ar logiška
būtų branginti pasiuntinį, nevertinant dovanų teikėjo?
Juodviejų asmenys čia, žemės gyvenime, neišskiriami.
Tarsi Jėzus vienas nieko negalėtų. Savo dovanas (sakramentus)
Jėzus teikia tik per kunigą. Net būti tarp savo mylimųjų,
ateiti pas juos Jėzus tarsi negalėtų be savo kunigų (jei
Mišiose Jo nepakviestų...). Tarsi savo Valią Jis būtų visai perleidęs
kunigams - kaip prieš porą tūkstančių metų Šv. Mergelei
ir šv. Globėjui.
Argi tai ne nuostabu?!
Jeigu meilė kunigui nedidina meilės Jėzui, ji nėra teisinga,
nėra dvasinė - galbūt tik savimeilė, savo pasitenkinimui
reikalaujanti kito asmens" (1959 07 05).
86