Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

.../ Aukos dvasia priverstinis darbas gali būti priimamas
kaip atgaila už save ir kitus, su nuolankumu, pagarba
ir meile jam. Veide turi būti ramybė, švelnumas, taikos ir
meilės išraiška.
O tie, kurie nepažįsta Tavęs, Viešpatie? - Jie darbo naštos
gali tik vengti arba dirbti dėl uždarbio. Jei jo nėra, lieka
darbo našta kaip vergijos prievarta - veiduose savaime susikaupia
neapykantos, kančios išraiška. Ir viduj ta pati nuotaika
- neapykanta tiems, kurie priverčia, ir vieni kitiems,
jei tik pasimaišo kitas su savo reikalais" (1965 05 04).
„Kaip atrodo kenčiantis veidas žmogaus, kuris gyvena tik
sau? - Savaime suprantama, kančia - tai priešingybė vieninteliam
jo siekimui - patenkinti save. Veide tik nuovargis, skausmas,
bet kartu - būtinai neapykanta tiesiog viskam. Tokį žmogų
viskas erzina, jis keikia visus, kas tik pasipainioja skersai
kelio. Tai betikslės, beprasmės pragaro kančios preliudija.
Na, o kenčiantis veidas tų, kurie žino, kad visa tvarko
aukštesnė Ranka? - Ar neturi būti panašus į kenčiančio ant
kryžiaus Jėzaus veidą?! Jame atsispindi liūdesys, kančia, bet
nėra jokios neapykantos, nes jis vadovaujasi meile, pagarba:
„Tėve, ne mano, bet Tavo Valia..." Čia ir yra didžioji pareiga:
kad jie nematytų kančios mano veide tokios kaip kitų -
su neapykanta. /.../
Pareiga - meilė gali tapti vienareikšmėmis sąvokomis tik
tada, jei pareiga pakeliama iš meilės Kitam, gyvai jaučiant
dėkingumą dėl Jo meilės (mąstomosios maldos dėka). Jis
myli visus. Jei šito nebūtų, pareiga nebūtų lygi meilei. Juk
mylima tas, kuriam jaučiama pareiga dėl to, kad jį myli Tas,
kuris ir mane myli, ir kurį aš myliu. Šita pareigos meilė parodoma
tik tada, kai dvasia sugeba vadovauti kūnui.
Nuostabus gali būti kiekvienas. Kūrėjas kiekvieną tam
pašaukė. Ir jei žmogus toks nėra, tai vien dėl šito jis vertas
būti mylimas - iš gailestingumo, iš užuojautos jam. Žino-
242