Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

atą per kokį metrą ar dar mažiau. Nebuvo laiko net koją
ant stabdžio pridėti... Net norėjosi (žinoma, stichiškai, visiškai
neprotingai) ją griebti, subarti! Rodos, riktelėjau ant
jos. Viskas įvyko akimirksniu: taip ir neaišku, kaip ji iš po
to rato ištrūko nepaliesta... Supratau, kad avarijos įvyksta
be mažiausio proto sprendimo, kažkokios kitos Rankos patvarkymu.
- Tai didis įspėjimas būti nuolankiam. Atlaikiau
padėkos Mišias. Jaučiu, kad buvo suteikta kažkokia didi
malonė, dovana.
Kas toliau? - Štai vakar baigiant vakarieniauti - beldžia,
įeina girtas. Susėdam prie stalo.
- Tu mokai vaikus!
Netrukus ir antras - gimnazijos direktorius - taip pat girtas...
Ir išsėdėjo, keikė - kalbėjo nesąmones ligi kokios pirmos
valandos...
Kieno rankose likimas? Tolesnė gyvenimo eiga? Tame
aplanke? - Šv. Mergele, juk mano likimas - Tavo nuosavybė!..
Tegul malonė padeda tikėti, kad įvyks Jo Valia.
Dėkoju už visa, kas įvyks. Kad tik patarnautų mano ir kitų
išganymui! Gal tai buvo nemokėjimas gyventi specialiomis
gyvenimo aplinkybėmis? Gal tai išdidumo rodymas prieš
kaimynus [konfratrus], kurie bijo? - Priimu kaip atgailą...
/.../ Šv. Mergele, ką daryčiau tokiais ir kitokiais atvejais,
jei negalėčiau jausti Tavo motiniškos meilės - nuostabiausios
iš visų, kurias esu pažinęs žemėje?! TVM" (1964 08 11,
mėn. rekolekcijos).
„Tiek daug rašyti reikia, o aš parašau tiek mažai... Ir šiandien.
Nors tiek parašysiu, kas atėjo į galvą skaitant apie Lauros
sielos gelmes.
Ką tai reiškia, kad Dievas man tiek suteikė galimybės
pažinti, kas glūdi žmogaus viduje? Skaitau ir taip noriu,
kad tie lapai būtų Sesės... Bet tai tik mano norai, - priimk
juos, Viešpatie, įpink į savo planus ir padaryk vaisingus.
216