Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Jeigu meilės (prigimtinės) tikslas yra pašaukti į buvimą
naują žmogų, tai visa poezija yra tik kaip žiedlapiai augalo
apvaisinimui. O kaip dažnai gyvenime toji poezija padaroma
pačiu tikslu! Ir tada išsigąstama tikrųjų meilės padarinių,
jos vaisių.
Tada išeina, kad meilės ilgesys ir nemylimos meilės kančia
yra tos pačios rūšies prigimties šauksmas, kaip ir šauksmas
išlaikyti gyvybę, šauksmas gyventi?! Tik ten - gyvybę
išsaugoti, o čia - gyvybę pratęsti. Juk gimdymas ir yra ne
kas kita, kaip savo būties pratęsimas.
Ir galimas dalykas, kad neatlieptos meilės kančia pasidarė
ypač didelė po gimtosios nuodėmės, kai į žmogaus
būtį įėjo mirtis, kuri nebuvo žmogaus prigimčiai Kūrėjo skirta.
Tada žmogui atsidūrus išnykimo akivaizdoje prigimtis
ypatingomis pastangomis šaukia buvimą pratęsti ir visos
kliūtys, su šiuo buvimo pratęsimu susijusios, ypač skaudžiai
išgyvenamos. Meilės kančia pasidarė ypač sunki, kaip
instinktyvi kova su išnykimu, su mirties būtinybe.
Jei meilė yra gyvybės, buvimo išlaikymo šauksmas, tai
atsisakyti meilės gali tik tas, kas dėl kokio galingo motyvo
pajėgia atsisakyti gyvybės. Taigi atsisakyti meilės lygiai tokio
sunkumo auka, kaip atsisakyti gyvybės!
Kaip gyvybės saugojimo instinktas būna savaiminis, nedalyvaujant
protui, taip ir meilės jausmas priklauso prie tos
pačios rūšies: jis yra instinktas, nes neprotingas, net veikiantis
prieš proto nurodymus, veikiantis aklai. /.../ Jaučiama
net tarsi vergijos būsena - aiškiai jėga, veikianti prieš proto
jėgą. Taip pat jėga visiškai akla: meilė nežiūri padarinių,
nežiūri, kas jis, į kurį širdis linksta, nežiūri, kad ta savo meile
vagia, pavyzdžiui, iš jo žmonos...
Kodėl mylėdami visuomet rašo laiškus, dienoraščius? -
Juk rašymas - tai buvimo kartu pakaitalas, tai kalbėjimas
„tau". Tai instinkto būti kartu vaisius. Ypač moters meilėje
jis audringas. Ji negalvoja, kam reikia būti kartu, tik nepaprastai
stipriai jaučia, kad reikia. Kam reikia, žino vyras ir
281