Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Visi, kurie jau laimėjote - maldaujančias akis į Jus kreipiu:
supažindinkite mane ir visus, kurių aš supažindinti nepajėgiu...
Kuo skiriasi ta didžioji, antgamtinė, nemirtingoji Meilė
nuo šitos mažosios - mūsų meilės - kuri būna tokia varginga
kartais, kaip ir visa šioje ašarų pakalnėje? Ar negali išmokti
ir šita, paprastoji meilė nuolat kreipti savo akis į Tave,
Didis Kūrėjau, ir iš tos paprastosios meilės nuostabumo
išskaityti Tavo didingumą, o kai ilgimės, atsiminti, kad ji
tiek amžina, kiek joje mylimas Tu, ir dėl to, kad Tu myli?..
/.../ O toji kančia? Kol žemėje gyvenam? - Juk tai pati
didžioji brangenybė! Jei tik sąmoningai priimama kaip atgaila,
pelnyta už kitų meilės nuodėmes, ji padarys amžinai
laimingus tuos, kurie patys save žūti amžiams pasmerkė.
Kaip tai didinga!
Šių dienų savijauta labai panaši kaip būdavo kalėjime -
atgailos dvasia: jaučiuosi, kaip Dievo nubaustas, turėdamas
viltį, kad bus pasigailėta. Iš naujo prisiminiau savo didį ryžtą
kovo 19-ąją - dėl smalsumo.../.../ Šių rekolekcijų dvasia
panaši i kalėjimo paskutinių savaičių - aiški tik viena mintis:
maldauk, maldauk! Kitos mintys, problemos lyg neišbaigtos,
neaiškios, tik viena ryški: maldauk, maldauk! Ko maldauti?
Kas man taip liepia? Be abejo, taip negali sakyti kas
nemyli. Ačiū, ačiū! Jūs maldaukite!.. Šv. Mergele, jei ir su mano
atsidavimu Tau įvyktų taip, kaip su Sesės, vis tiek būsiu
Tavo - ir nusidėjėlis... TVM" (1965 09 27-29, rekolekcijos).
„Kaip keistai atsitiko vakar! Nuo šv. Mišių iš kažkur užplūdo
tokia gera, net švelni nuotaika... Ir važiavau tikras,
kad rasiu [Sesę]. Neradau...
Turėjau laiko ligi autobuso. Užėjau į šventovę. Tik dabar
pajutau šiai romuvai naują pagarbą, savotišką paslaptingumą
čia radau. Ji man juk neeilinė. Joje įvyko kažin ar ne
didžiausia mano gyvenimo auka. Atsiklaupiau toje pačioje
vietoje, kaip tada... Šį kartą užėjo noras prieiti arti arti. Ten
272