Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

- Pirmiausia reikia atsiminti, kad taip gali būti!
- Ačiū, Laura!
Buvo praėję apie dvi valandas besikalbant mirusiųjų
mieste [Vilijampolės kapinėse]. Stebėjausi, kad saulė siuntė
mums visą savo meilės karštį. Bet danguj ėmė ryškėti tamsūs
kalnai. Reikėjo skubėti. Padaviau jai ranką. Ji pasakė:
- Aš dar liksiu...
Šv. Mergele... Širdis buvo pilna kažkokio nuolankumo, lyg
kokio kaltės jausmo. Šv. Mergele, koks aš menkutis... Net galvodamas
darąs gera, galiu įskaudinti... Koks įrankis...
Einant pas ligonę ponią J. kaime, labai sulijo.
Jos dukrelė - jai gyvas skausmas. Jai 16 metų. Ji neturi
jokio nuolankumo, niekuo neprisipažįsta kalta.
- Ar jos būdas panašus į tėvo?
- Ne. Mano vyras buvo man labai geras...
- Ar galima tokią meilę užmiršti?
- Bet aš jo nemylėjau... Jis buvo labai geras. Be to, karininkas
- moterų silpnybė. Ir tekėjau. O mylėjau kitą... Ir dabar
tebemyliu.
- Argi ir dabar jis visą laiką mintyse?
- Ne, bet... iškyla nuolat. Užtai intymusis gyvenimas su
savo vyru buvo nepaprastai sunkus. Gal užtai ir mano dukrelė
nemyli manęs. Tai buvo ne meilės, bet pareigos kūdikis.
- Ar vyras žinojo apie jūsų meilę?
- Įtarė. Jis matydavo mane liūdną. Stengėsi pataikauti.
- Kodėl pamilstama?
- Man tada buvo 20 metų.
- O ligi to laiko nieko nemylėjot?
- Nieko. Aš buvau nusistačiusi prieš atsitiktines pažintis
šokiuose, kelionėse. Mus taip išauklėjo gimnazijoje. Mergaitės
ilgisi idealo. Tada tiktai kuri vaizdą, koks jis turės būti.
- Ar į tą vaizdą įeina dvasinės, ar medžiaginės savybės?
Juk galima mylėti dvasine ir biologine meile.
- Ir vienos, ir kitos.
118