Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

.../ Man buvo jos neapsakomai gaila tokioje nelaimėje.
„To negalima ištaisyti..." Žinojau, kad tai tiesa. Ir visai ateičiai
tai turėjo uždėti naują žymę - atgailos šydą. Jos gyvenimui.
Bet kartu žinojau, kad ir aš niekada nebedrįsiu prašyti
Viešpatį džiaugsmo... - kad galėčiau prisidėti prie jos
atgailos.
Šv. Mergele, žinau, kad nieko neturiu savo - nei nuopelnų,
nei atgailos. Visa Tavo. Bet Tu priimk ir šį norą savo
nuosavybėn. Ar galiu be užuojautos žiūrėti į jos nelaimę ir
nenorėti padėti?! O jei savo nieko neturiu, tai kreipiu maldaujantį
žvilgsnį į Tave... Šv. Mergele, per jos nelaimę Geroji
Apvaizda juk parodo man daugelio nelaimę... Kam man
reikalingas džiaugsmas, jei tiek nelaimingų tų, kuriuos Jėzus
myli, dėl kurių ant kryžiaus mirė - ir dar mirtų, jei to
reikėtų?! Tu visa mano gyvenime tvarkai - Tu žinosi ir kada,
ir kiek man duoti.
/.../ Dieve, Tavo akivaizdoje mes meldėmės kartu. Tikrai,
kaltė padaroma tik tada, kai Tavo akivaizdos nejaučiama.
Nes jei Tavo buvimas jaučiamas, tai savaime norisi už
viską dėkoti, savaime jaučiasi pagarba gamtos grožio akivaizdoje.
/.../ Sese, būdamas su tavimi po to, kai vėl tarp mūsų
neliko paslapčių, ne kartą turėjau progos pajusti sielos grožį,
kai ją papuošia atgailos ašaros. Tai tikrai kažkoks ypatingas
grožis: ne veltui atgailos ašaros būna džiaugsmo šventė
Danguje.
/.../ Sese, ar tu nenorėtum paklausti tyliai, nedrąsiai: „Ar
tai jau nepataisoma?"... - O taip, to, ko žmogus negali vien
savo jėgų menkystėje, tai visada gali su malonės pagalba.
Prisimink daugelį šventųjų, kurie pasauliui palaimingą įtaką
padarė kaip tik dėl savo klaidų didumo. Ar būtų Saulius
tapęs galingas kaip audra apaštalas, jei jo nebūtų lydėjęs
sunkus prisiminimas: „Nesu vertas vadintis apaštalu, nes aš
persekiojau Dievo Bažnyčią..."? Ar ne tas sunkus nerimas vertė
jį apkeliauti visą tuo laiku žinomą pasaulį: tarsi sau vie­
261