Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

.../ Taip pat ir pragaro sukurti nereikia: užtenka atsisakyti meilės.
Pragaras - tai absoliutus meilės nebuvimas" (1968 03 09).
Pareigą išsaugoti skaistumą ir laikytis celibato kun. Juozas
jaučia ne vien kaip pareigą, bet ir kaip savo specifinį
pašaukimą. Prigimties šauksmą „Meilės!" jis nuolat ir atkakliai
kreipia kunigiškosios tarnystės pašaukimo link: moters
sielos pažinimą (ypač meilės suvokimą, jos išgyvenimą,
aistros vaidmenį) jis stengiasi panaudoti pastoraciniame
darbe - ne tik klausykloje, bet ir privačiai bendraudamas
su moterimis.
Stebina jo susirūpinimas ir dažnas sielvartavimas dėl
mergaičių suvedžiojimo, piktnaudžiavimo jų meile ir dėl
tyrų sielų nuopuolio. Visa tai jis išgyvena kaip savo kančią.
Jausdamasis esąs pašauktas nuo to jas apsaugoti, jis dažnai
kreipiasi į savo dangiškąjį Globėją šv. Juozapą: „O virginum
Custos et Pater!″ ir jojo misiją - globoti Švč. Mergelę - prisiima
kaip savo pašaukimą būti mergaičių globėju ir sargu.
Gal kas pasakys: „O kam apie tai - apie meilę - tiek daug?
Gal geriau (kaip įprasta tarp dvasininkų) tylomis apeiti šį
skaudų, o kartais ir tragišką klausimą?"
Abejoju: kai šis jausmas kils, niekur nuo jo nepabėgsi -
teks išgyventi. O kaip galima išgyventi, kad iš šio džiaugsmo
- kančios išeitum ne palaužtas, o ūgtelėjęs Dievop, reikia
žiūrėti atviromis akimis ir mokytis.
Kai aplanko šis jausmas, norinčiam likti ištikimam savo
pašaukimui turbūt nėra kito kelio, kaip tik kančios kelias.
Tai liudija ir kun. Juozo dienoraščiai. Svarstymuose apie meilę
jis rašo: „Kunigystės pagrindinė dalia-kančia". Asmenišką bendravimą
su moterimis jis traktuoja kaip savo pašaukimą „būti
jų draugu... parodyti dvasios jėgos grožį ir didybę". Praktinius
savo veiksmus bendraujant jis apibrėžia taip: „Būnant kartu
neliesti, esant progai - ne viską matyti"... Tai reikalauja valios
jėgų ir kančios, „bet šitoji kova savyje - argi tai nebus toji kankinystė,
kuri išaukština skaistų gyvenimą iki kankinystės garbės?"
23. 1 345