Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

šilumos gaivinami? 3) Pagaliau savo dekretu ant kryžiaus
Jis sujungė Tave ir mus.
Ak, Marija, kad Tu būtum mano kiekvienoj minty, kiekviename
širdies tvinksnyje! Juk Tu-gratia plena* - kokia Tu graži!
Omnes sancti et sanctae Dei** - padėkite man!" (1951 m.
gruodžio mėn. rekolekcijos).
„Kunigas mūsų laikais, moralinio blogio vandenyne, yra
tarsi lašas jūroje, jei remiasi vien savo jėgomis. Tačiau, kaip
sakė Jo Prakilnybė Valdytojas [kan. Juozas Stankevičius],
nors ir kažin kas būtų, nors ir visi nuleistų rankas, - mes
kovokime. Tik tada, Apvaizdos padedami, sukursime, pažadinsime
naują dvasios gyvybę, tik tada laimėsime.
Regulą reikia stropiai vykdyti dėl to, kad ypač dabar kunigui
reikia geležinės valios (be jos po 2-3 metų galima palūžti),
reikia pareigingumo jausmo: būtina, naudinga, malonu...
NB! Kurią ydą kitus turint pastebi, žinok, kad ją ir tu
turi, - t.y. jei dėl to kitus linkęs greit įtarti" (1952 02 14 -
iš Rektoriaus minčių).
„Marija, kreipiuosi į Tave su prašymu. Nors ir kažin kiek
man leistum išgyventi, kentėti, nors mano pašaukimas ir
kažin kaip būtų neaiškus, bet kokia nesąmonė būtų, jei bent
valandėlę nustočiau Tavimi pasitikėti, t.y. tarsi manyčiau,
kad Tu negali man padėti. Marija, juk tuomet užkirsčiau
kelią Tavo pagalbai man (!..), nes Tu turėtum elgtis prieš
mano laisvą valią.
Bet jei ir taip būtų, juk Tu turi teisę nepaisyti mano valios:
juk aš savo valią Tau atidaviau ir prašau Tave - neatiduok
man mano valios, jei kada bandyčiau ją iš Tavęs atimti.
Juk ji - mano valia, mano norai - Tavo nuosavybė. Taigi,
Brangioji, padėk man Tavimi be sąlygų pasitikėti ir kartu
* Malonės pilnoji (lot.)
** Visi Dievo šventieji ir šventosios (lot.).
20