Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

sė, pamiršdami apie savo ir kito tinkamumą tai gyvenimo
realybei" (1963 02 05).
„Ponia Bronė iš Raseinių:
- Man įstrigo vieno jūsų laiško žodžiai: „Moteris turi kam
nors aukotis". Kai pažiūriu į savo dabartinį gyvenimą, - sesuo
turi šeimą, jos mergaitės - turi tėvus, - kas gi mane prie
jų riša? Darbas? Tiesa, padedu dirbti. Bet jei manęs ten nebus,
visi darbai vis tiek bus padaryti. O taip norisi kam nors
būti reikalingai, kuo nors rūpintis, kam nors skirti visą dėmesį!
Man rodos, kad dirbdama šeimininke pas gerą kunigą
galėčiau tai rasti. Jam galėčiau būti visiškai atvira - kuo
nepatenkinta, ko nesuprantu - pasiklausti... Tarnauti tam,
ką galėtum tikrai gerbti... - juk kunigystė yra kažkas neapsakoma,
didinga... Jūs stengiatės, kad kuo mažiau reiktų patarnavimų...
Daug kuo pasirūpinate pats - atsinešate vandens
nusiprausti, to, ko trūksta ant stalo. Šitai mane labai
stebina: aš bijojau per didelio priekabumo, gainiojimo. Kokia
laiminga būčiau, galėdama čia dirbti! Jei jums kada būčiau
reikalinga... Man labai patinka tai, kad jūs mokate būti
audringas, uždainuojat, bet prireikus - staiga surimtėjat, mokate
kalbėti rimtomis temomis. Man rodos, čia galėčiau būti
saugi: ne tik nebijoti tapti kito gundytoja, bet pati būčiau
jūsų tvirtumo apsaugota... Štai kas svarbiausia: čia būtų ramybė!"
(1963 02 28).
Mirties dvelksmas
„Jei tada man prie altoriaus būtų sąmonė negrįžusi... Laidotuvių
sujudimas jau seniai būtų nurimęs, jau būtų ruošiamasi
keturnedėliui... Šioje vietoje galbūt jau būtų dirbęs
kitas. Gyvenimas būtų ėjęs sena vaga. Tomis pačiomis valandomis,
kaip ir anksčiau, būtų ėję autobusai, važiavę žmonės.
Tie patys jų reikalai, jų rūpesčiai. Banga kalbų per visą
kraštą jau būtų bebaigianti ristis: „Ar žinai, kas atsitiko? -
180