Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

širdin įėjo tik mažosios sesytės, kurių anksti neteko. Tai, manau,
paaiškina, kodėl Mergelės Marijos tyrumas bei dvasinis
grožis jo sielai stipriau bylojo negu Motinos Marijos maloningumas.
Būdamas emocingos prigimties ir mažai švelnumo
namie patyręs, labai jo ilgėjosi. Veržėsi švelnumą dalyti
ir gauti ne sūnaus-motinos, o brolio-sesers ir broliškai
mylimos bičiulės, Sesės prisirišimo pavidalu.
Dvi sesės, du likimai
Nemažai seseriškų sielų spietėsi apie kunigą Juozą kaip
plaštakės apie žiburį niūraus laiko prieblandoje ir tamsoje
apie 1956-1960 metus, kada jų jaunystė ieškojo gyvenimo
kelio, blaškoma nuožmių pokario vėtrų, kurios sugriovė
daugelio namų židinius ir išsvaidė žmones, užčiaupė burną
visuomenės ugdytojams rašytojams ir pedagogams. Iš
kur reikėjo semtis gyvenimo meno „dvasioje ir tiesoje"? Beliko
Bažnyčia ir bažnyčios, neparklupdyta, nors smarkiai praretinta
dvasininkija. Tuos kunigus, kurie gebėjo atjausti ir
suprasti skausmingai ieškančią dvasią, be to, nesusigūžė
grėsmės savo laisvei akivaizdoje, neklaidinga nuojauta ir
surasdavo sau patarėjais vadovais vyriškasis ir moteriškasis
jaunimas. Kunigą Juozą apspito daugiau šis pastarasis,
pajutęs, kad jis pasirengęs ne tik pamokyti, bet ir tapti įžvalgiu
bei atviru draugu. Kai kurioms užtekdavo vieno kito
pasitarimo ir pastiprinimo pro klausyklos langelį ar kelis
sykius apsilankius, religinės saviauklos tema literatūros gavus.
Kitas patraukė ilgos gražios bičiulystės perspektyva.
Kadangi tai buvo rinktinės jaunuolės, subtilių jausmų ir
gražiausių užmojų kupinos, negalėjo jomis nesusižavėti ir į
jas nepalinkti jaunojo sielų vado siela ir širdis. Kaip neprisiminti,
ką pasakė Vaižgantas „Vaduvų krašte" apie savo jaunystės
laikus. Ėjo pavojinga „kova dėl kultūros", kaip jis
apibrėžia, o kartu jaunųjų kovotojų gyvenimai ir pasipuošdavo,
ir kraujuodavo dėl gaivalingo meilės jausmo, kai „širdžiai
neįsakysi". Atsimename, kaip giedrą ir vaiskų Dakta­
355