Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

prisipažinimas? Juk tai yra iš esmės ne kas kita, kaip prašymas.
Prašymas kažko sau. Nes jei meilė yra duodanti, o ne
savimeiliška, tai jam argi būtina žinoti, kad jį myli? Gera
daryti galima ir nežinant, ir tik tada yra meilė tikra prasme.
Tuomet susitikimai privalo turėti kokį nors turinį - nebūti
pirmiausia paremti „myliu". Nes susitikimas „tik pamatyti",
be jokio konkretaus reikalo, išduoda prisipažinimą,
kas jau savaime yra maldavimas. Be abejo, šitas turinys
gali būti knygos, idėjos.
Taip myli Laura. Taip turėtų visada būti. Tokia meilė eina
tikrai aukos keliu, nes joje savo norai, malonumas yra
antroje vietoje - jų gali būti net visai neieškoma. Tada riša
kultūrinis darbas arba įvykiai, reikalai, sielos vadovavimas.
Bet kaip tada su dienoraščiais?-Jų kalba nėra asmeninė
[ir vardas neminimas] ir galima neduoti asmeninio atsakymo.
Nors čia dar lieka klaustukas.
Kunigo atsiliepimas į prisipažinimą teigiamai būtų kartu
įsipareigojimas, savo asmens paskyrimas vienai. O juk
pagal Kristaus valią jis priklauso visiems ir visoms.
Šv. Mergele, ačiū už tai, ką šiandien suvokiau. Ar visa tai
tiesa?" (1959 10 01).
„Viešpatie, padaryk vaisingą šią mano dieną.
Artėja mano metinės rekolekcijos. Tebūna ši diena tarsi
įžanga, planavimas, ką turėsiu jose apmąstyti. Kartu turiu
skubėti perskaityt [A. Maceinos] „Jobo dramą". Jos mintys
kaip tik rekolekcijoms tinka - tai puikus pavyzdys, kaip reikia
filosofiškai viską vertinti.
Kuo mane meilė apsunkina? Kodėl ją jaučiu kaip naštą?
Ar ji mano gyvenime tiek pat nereikalinga, kaip atitinkamai
nenaudojami organai?.. Kokią tad kliūtį ir įtampą sudaro
meilė? Kuo kankina?
- Pirmiausia - reikalauja laiko. Reikia pastangų, kartais
nelengvų, tam laikui suteikti turinį. Kitaip tai būtinai vestų
į kūnų artėjimą.
93