Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

visa taip tvarkinga, švaru - kaip tai nuteikia maldai, iškilmingumui!
Priėjau, atsiklaupiau prie Šventojo Stalo ir ką
jam kalbėjau?
- Mokytojau, aš taip norėjau rasti, kažką gero pasakyti
Tavo vardu, bet neradau...
Ir staiga gimė džiugi mintis:
- Bet juk Tau nereikia tarpininkų! Tai, ką norėjau pasakyti
aš, gali Tu pats perduoti savo slaptingu veikimu, be
mano klaidų, žmogiškumo priemaišų. Mokytojau, padaryk
tai šį vakarą!.. Aplankyk Tu pats!
Širdy pasidarė lengviau. Juk iš tikrųjų ne nuo manęs visa
pareina. /.../ Bet, Viešpatie, leisk Tavimi pasitikėti... Kalbu
Tau ir prašau, kaip nelaimingas tėvas prašė, kai mokiniai
[apaštalai] negalėjo jo vaikelį kankinusio demono suvaldyti:
„Tikiu, Viešpatie, bet Tu padėk mano netikėjimui..." -
Padėk, Mokytojau, juk žinai, kad dabar tamsoje esu ir galiu
tik melsti: jei reikia Tavo sprendimui šito, - tebūna toji tamsa...
Bet nepalik be savo malonės veikimo, be pagalbos!
Vis dėlto kiek daug reikšmės mes turime vieni kitiems
savo pažanga ar savo pralaimėjimais! Kaip įspūdingai atrodė,
kai padavėme ranką vienas kitam su Gražina: „Kad ir
kas būtų, nė vienos dienos be pastangų susikaupti!" Juk žinau,
jei pralaimėčiau aš gyvenime, tai kartu pralaimėtų ir ji -
ir ne tik ji..." (196510 01).
„Dieve, koks nuostabus Tavo kūrinys yra moteris! - Šį
vakarą su šeimininkais gėrėm alų, kurį jie, vargšai, buvo
pasidarę sūnaus laukdami. Jiems taip negera, kad nesulaukė.
Aš nejaučiau sąžinės priekaišto, kai sėdėjau su jais ir
dalijomės gyvenimo prisiminimais: gal tai kiek nuslopins
jų nerimą.
Prie alaus reikėjo užkandžio. Atsiminiau, kad dar turiu
sausainių. Betraukdamas iš kelionmaišio sausainius, kuriuos
su Laura buvome pasiėmę į kelionę, savo nustebimui,
radau įvyniotą labai gudriai padarytą panašų į tortą
18. 1 273