Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Tu man duosi jėgų ir padarysi, kad būtų tinkama aukai dėl
jų laimės. Kas sekundę miršta žmonės. Taip pat ir pragarui.
Kaip tai baisu! Ar neverta dėl jų visa pakelti?.." (1959 10 02).
„Keista, Lauros dienoraščio pradžia beveik akis sudrėkino.
Pamažu iš jų dienoraščių imu suprasti, kokia nuostabi
mergaitės siela... Yra daug gražių merginų. Bet ne tai jas
padaro savas, ne tai priverčia branginti ir didžiai gerbti.
Pasidėjau ir vėl paėmiau šį sąsiuvinį. Dabar galvoju apie
du Lauros laiškus savo mamai. Kiek ten meilės, švelnumo!
Aš savo tėvų niekada taip nemylėjau... Kaip tai skaudu!.. O
aš to net nežinojau... Vargšė mano seselė! Ji ir dabar turbūt
to nežino..." (1959 10 03).
„Jei mes stebimės stebuklais - išimtimis iš gamtos dėsnių,
- tai argi mažesnis stebuklas pats dėsningumas gamtoj -
negyvojoje ir gyvojoje, taip pat žmogaus pažinimo srity, malonės
gyvenime?
Ak, tos tyrosios širdys! Juk tai tikri stebuklai šių dienų
aplinkoje. Per jų atvirumą Viešpats man apreiškė tuos stebuklus.
Su kokia didžia pagarba turiu priimti jų pasitikėjimą!
Skaityti dienoraštį - juk tai tarsi išgyventi kartu jų gyvenimą
ir dėl to jį nuodugniai pažinti ir žavėtis, Viešpatie,
Tavo didybe: juk sielos jų - tai atspindys Tavos didybės,
Dieve..." (1959 10 08).
„Kaip džiugino mane dar šiandien vakarykštis mąstymas
apie pagarbą Dievui, artimui, sau! Tai, ko reikia manęs
nuraminimui ir gyvenimo įdomumui, yra atradimai protu -
tiesų grožis. Kaip tai puiku!
Kokia žavi mintis gimė man einant vakare po pamaldų
namo! Aš Sesės, Lauros ir kitų negalėčiau išsižadėti vien
dėl to, kad jos vadais gimę. Naujosios krikščionybės kūrėjos!
Tam reikia susitikti, pasidalyti viskuo, galvoti, planuoti,
diskutuoti.
95