Encyclopedia

119
sia lie tu viams. Jiems, no rin tiems stu di juo ti
teo lo gi ją, re to ri ką ar fi lo so fi ją, te ko iš mok ti
lo ty nų ir len kų kal bas. Žo dy nas pra ver tė
ir stu den tams ki ta tau čiams, ku rie Lie tu voje
ren gė si dirb ti dva si nin kais ar mo ky tojais.
Nau do jo si juo ir šiaip raš tin gi žmo nės
– XVII a. lie tu vių kal ba dar bu vo pla čiai
var to ja ma, jos at si ža dė ti ta da bu vo lin kę tik
di di kai ir stam bie ji ba jo rai.
Iš vi so išė jo net pen ki žo dy no lei di mai. Žo dy nas
su da ry tas ry tų aukš tai čių vil niš kių tar mės
pag rin du, pa pil dy tas ki tų aukš tai čių tar mių
žo džiais ir pa ties K. Sir vy do su kur tais nau jada
rais, ku rių ne ma ža da lis il gai niui įsit virti
no mū sų kal bos var to se no je, pa vyz džiui:
ko ky bė, kup ra nu ga ris, med vil nė, pra tar mė,
tur ga vie tė, mąs ty to jas, vir tu vė, ki ti (ne­de­rystė
– ne su ta ri mas, pre­kio­nė – pre ky ba, vaikave­dys
– pe da go gas) nep ri gi jo.
XV am žius
STA LO ĮRAN KIAI
Vi du ram žiais di di kams puo tau jant prie sta lų
bal to mis stal tie sė mis pei liu ne tik val gis
smeig tas, bet ir dan tys ra ki nė ti. Kol ga lų gale
to vaiz do neap si ken tęs kar di no las Ri šel jė
(Ric he lieu) 1669 m. įkal bė jo Pran cū zi jos
ka ra lių Liud vi ką XIV užd raus ti prie sta lo
pei lius smai liais ga lais ir dva re nau do ti tik
ap va lin tais ga lais. Be to, prie sta lo su sivai
di jus to kiu pei liu bu vo sun kiau ką nors
nu dur ti. O bū da vo vis ko...
Pei lis bu vo be ne pir ma sis įran kis, pri tai ky tas
val gy ti. Ta čiau ka da tai nu ti ko, ne ži no ma. Iš
pra džių mais tą pei liu pap ras čiau siai pa sis meigda
vo ar ba at sip lėš da vo jo ga ba lą ran ko mis.
Val gy da vo, aiš ku, taip pat ran ko mis.
Ša ku tės ant sta lų at si ra do jau an ti kos Grai ki jo je.
Jos tu rė jo tik du tie sius dan tu kus ir bu vo skirtos
ga mi na mam ar rai ko mam mais tui pri laiky
ti. Ar ti muo siuo se Ry tuo se ša ku tė nuo VII a.
bu vo įp ras tas įna gis. Į Euro pą ji vėl at ke lia vo
tik 1004 m., kai nau jo ji Ve ne ci jos do žo Do meni
co Sel vo žmo na, Bi zan ti jos prin ce sė, at si vežė
ją su sa vo krai čiu. Vi sa Ve ne ci jos aukš tuome
nė suė jo pa ži ūrė ti, kaip nuo ta ka me ta mais tą
į bur ną „to mis ša kė mis“. Ne pa ti ko ša ku tės ir
ka ta li kų dva si nin kams – aiš kin ta, kad ša ku čių
nau do to jai ty čio ja si iš pa ties Die vo, nes jis valgy
mui žmo nėms da vęs pirš tus. Kai po ke le rių
me tų nuo ta ka mi rė nuo ma ro, tai bu vo pa lai kyta
Die vo baus me už „fa na be ri ją“.
Vi du ram žiais ša ku tė dar il gai vi siems pri mi nė
„vel nio ša kes“. Juo ba kad su dviem tuo me ti nių
ša ku čių dan tu kais ne bu vo pa to gu val gy ti. Ir tik
1465 m. jo mis įgu do nau do tis Ita li jo je. XVIII a.
pra džio je Pran cū zi jo je ša ku tei pri dė tas tre čias