Encyclopedia

126
Elž bie tai I. Jos Di de ny bė bu vo taip su ža vė ta
pa to giu įren gi niu, kad jo auto rių ap do va no jo
že mės val do mis. Bet be veik vi so je Euro po je
bu vo pa se nu sios nu te ka mo jo van dens sis temos,
tad nau jo vė la bai pa ma žė le sky nė si ke lią.
1889 m. ang lų san tech ni kas Da vi das Bos te lis
su konst ra vo ge res nį, van de nį tau pan tį klo ze tą
su van dens nu lei di mo ba ke liu. Nuo 1920-ųjų
tua le tai ta po nau jų sta ti nių Šiau rės Ame ri ko je
ir Euro po je stan dar ti nės įran gos da li mi.
Bet dar mū sų die no mis pa sau ly je 2,6 mi li jar do
žmo nių gy ve na būs tuo se be šiuo lai ki nių klo zetų.
Tai vie na svar biau sių prie žas čių, dėl ku rių
tre čio jo pa sau lio ša ly se plin ta užk re čia mo sios
li gos ir epi de mi jos.
Pa ry žius ar Lon do nas tua le tų vi sai ne bu vo. Yra
ne vie nas do ku men tuo tas liu di ji mas, kad net
ka ra lių rū muo se dva riš kiai sa vo na tū ra lius po reikius
ten kin da vo par ke, bet ku ria me tam ses nia me
rū mų kam pe, ži di ny je, bal ko ne, po laip tais.
Spe cia lis tai tei gia, kad pir mo prak tiš ko van dens
klo ze to auto rys tė prik lau so ang lų aris tok ra tui
se rui Joh nui Ha ring to nui (1561–1612). Šį sa vo
1596 m. su kur tą „kū ri nį“ jis sky rė ka ra lie nei
LIE TU VO JE me di nės iš vie tės mies tuo se, dvaruo
se, kle bo ni jo se at si ra do, ma no ma, XVII–
XVIII am žiu je. XIX am žiaus pra džio je jų
tik rai jau bū ta Dzū ki jo je ir Su val ki jo je.
Vin cas Ku dir ka sa ty ro je „Cen zū ros klau simais“
1898 m. ra šė:
„Juk tą bū de lę – per sip ra šy da mas viš tas, pa vadin
siu ją tu pyk la – įve dė į mū sų kai mus kuni
gai. Pir miau sia pra dė jo sta ty ti tu pyk las, žino
ma, ku ni gams įsa kius, už šven to riaus prie
kai mo kop ly tė lių, kur bū da vo at lai dai. Per
to kius at lai dus mo ters, ne ži no da mos tam tikro
tu pyk lų sie ko, pa si dė da vo juo se pun de lius
su krup ni kė liu ir už kan džiais. Il gai niui atsi
ra do jau ir pas tū lus ūki nin kus – ar ba ten,
kur leis da vo vai kus į ku ni gus, ar ba vėl ten,
kur tan kiau at si lan ky da vo ku ni gai. Iš pradžių
žmo ne lės ste bė jo si iš vy dę to kias įtai sas:
ma lū nas ne ma lū nas, tik be spar nų; spin ta
ne spin ta, tik ne mar gin ta. Šian dien nors ne
vi si ūki nin kai tu ri įsi tai sę tu pyk las, bet vi si
jau mūs kraš to žmo nės nu ma no jų pras mę ir
bo bos pun de lių jo se jau ne pa si de da.“
Lie tu vo je „tu pyk los“ ypač pap li to per
Pir mą jį pa sau li nį ka rą, nes tuo me ti nė
Vo kie ti jos ka riuo me nė la bai bi jo jo ma sinių
in fek ci jų prot rū kio ir pri ver tė vie tos
gy ven to jus jas įsi reng ti.
Kaip mū sų pro tė viai, at li kę gam ti nius rei ka lus,
su ko si iš pa dė ties, no rė da mi pri si lai ky ti papras
čiau sios hi gie nos? Se no vės Ro mo je to kiems
po rei kiams bu vo nau do ja ma kem pi nė, tvir ti nama
ant pa ga lio, ku ri po pro ce dū ros vėl bū da vo
įmer kia ma į puo dą su sū riu van de niu. Vi kin gai
šluos tė si vil nos gniu žu lais, in dė nai – įvai riais
la pais ir ku ku rū zų bur buo lė mis. Pran cū zi jos
ka ra liai šį klau si mą spren dė la bai ele gan tiš kai
– nau do jo nė ri nius ir li ni nio audi nio skiau tes.
Šiam rei ka lui nau do ti po pie rių pir mie ji pra dė jo
ki nai. Ži no ma, ne pap ras ti mir tin gie ji, o im pera
to riai. Vė liau po pie rių vi sa me pa sau ly je pradė
jo nau do ti vi si: tam ti ko ir se ni laik raš čiai.