Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

- Kodėl jūs atvažiavot j Kauną? - paklaus Guduką, ir jis
atsakys daug negalvodamas:
- Ponai. Mudu su broliu gyvenom savo kaime dievo die­
ną. Sakoma: dievo diena, žmogaus visas gyvenimas. Kodėl
taip? Ogi todėl, kad visą laiką mudu dirbome tą patį darbą,
valgėme tą pačią duoną ir tas pačias nusibodusias daržoves
ir kruopas, matėme tą patį vaizdą prieš akis, be jokio įvairu­
mo. Laikas mums netekėjo. Mes negalėjome matuoti jo die­
nom, ponai, nes dienos visos buvo kaip viena: vakar kaip
šiandien, kaip užvakar, kaip ryt. Ką čia matuosi? Mūsų gy­
venimas driekėsi lygiai kaip diena, kaip dievo diena. Ir vie­
ną kartą mažytis rausvas paukščiukas nutūpė ant slenksčio
ir sučirškė: ponai, ponai, jau devynios valandos, kelkitės,
kelkitės! Štai kaip buvo. Ir, be to, mes labai norėjom mėsos.
Mudu labai mėgstam mėsą ir čia, Kaune, dažnai ją valgom.
Mums nereikia laukti rudens, kol bus skerdžiamos kiaulės.
Mes einam į krautuvę ir nusiperkam mėsos. Ten negalėjom
šito daryti. Taigi, ponai, mėsa mus čia atvedė. Čia mes ištrū-
kom iš dievo dienos ir valgom mėsą. Šit kaip.
Taip kalbės teisme mano brolelis, o aš stovėsiu Freiden-
bergo alinės tarpdury ir nuogąstausiu: kad tik jis neprišne­
kėtų ko nereikia.
- Na matot, - ištars dar kažkas, ir teismas paleis Guduką.
Mano brolelis išeis į dienos šviesą markstydamasis tarsi
katė, o aš pamosiu jam iš Freidenbergo alinės tarpdurio.
- Puiku, - pasakys Gudukas, - jie netgi neužsirašė, ką aš
jiems kalbėjau.
Aš palengva atsikvėpsiu.
- Pasakiau jiems teisybę, niekas ir nepatikėjo.
(104)