Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

Atsakiau per greit ir per tvirtai. Šventaragis iškart supra­
to, jog viską žinau. Viską, ką jis nežinia kiek laiko nuo ma­
nęs slėpė.
- Kodėl ji taip pasielgė? - balsas buvo sykiu ir nusivylęs, ir
niekinamai dygus.
- Nedera teisti tėvų.
Jis sugniaužė peilio rankeną:
- Užmušiu Lisicą. Pavysiu ir nudėsiu. Iškasiu iš žemės.
- Nebereikia.
Jis rimtai pažvelgė j mane: suprato.
- O motina? Tu juk sakei: jis ją išlydėjo.
- Beveik. Norėjo...
- Kas jai atsitiko? Kur ji?
- Jos čia nėra, - šaltis vis labiau spaudė, bet mano nugarą
išmušė prakaitas: sunkiai ištvėriau tą apklausą.
- Tu nužudei ją?
-Ne.
- Aš netikiu.
- Prisiekiu tau, - ištariau, ir man atlėgo sakant teisybę.
- Ačiū tau, - pasakė Šventaragis. - Man būtų labai nema­
lonu, jeigu tu susiterštum mano motinos krauju.
Nors nieko neketinau sakyti, jis pakėlė ranką prašydamas
mane tylėti.
- Nekalbėkim daugiau apie tai.
Staiga pajutau, kaip ne sykį, lyg kas žiūrėtų man j nugarą.
Šventaragis irgi krūptelėjo. Kai po valandėlės jis nuėjo vidun,
aš atsigręžiau. Tiesiai už mano nugaros buvo kalnas su rūsiu.
Dabar jau tikrai galima pasakyti, kad laikas išnyksta tam
žmogui, kurio jutimų padaugėja šimteriopai ir visi jie šimte-
(84)