Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

davos. Liovėsi auginęs gėles, ir tiek. Tiktai neturėjo kuo
užpildyti atsiradusios laisvalaikio tuštumos, ir kaip tik ta­
da jam kilo išganinga (dabar jis taip nebemanė) mintis su­
konstruoti tą mechanizmą.
Iš pradžių jis dirbo pamažu, neskubėdamas, tarsi žaisda­
mas. Jam buvo malonu galvoti apie savo kūrinį, svarstyti, ką
čia j jį įdėjus, konstruoti įvairius agregatus, kurie, sujungti į
visumą, turėjo padaryti žmogų laimingą. Tačiau palaipsniui
atsirado jausmas, kad galbūt darbas tęsiasi per ilgai, kad jis
niekada nebaigs mašinos, kad reikia skubėti, nes kas nors
sukliudys ar ateis senatvė, o paskui - mirtis, ir Kornelijus
ėmė skubėti, skubėjo, skubėjo, skubėjo, ir todėl, darbui ar­
tėjant prie pabaigos, jau nebejautė jokio malonumo, jokio
pasitenkinimo, tik įvykdytos pareigos jausmą, tarytum būtų
davęs kam nors kokius nors įžadus.
Lemputė palubėj vis negeso, ir Kornelijus atsigulė kniūbs­
čias ir užsidengė antklode galvą, kad šviesa netrukdytų už­
migti. Tačiau vis tiek užmigo ne iš karto, o paskui miegojo
blogai, tarsi su pilna sąmone slystu pačiu miego paviršium,
retkarčiais įsmukdamas į gilias košmarų vilkduobes.
Taip praėjo antroji nelaisvės naktis.
7. Rytą jį pažadino žuvėdrų klyksmas, atsklindantis iš toly­
bių. Jis įsiklausė ir vieną akimirką jam pasisekė išgirsti netgi
bangų mūšą. Gulėjo virpėdamas nuo šalčio ir įsivaizdavo,
kaip bangos lūžta pasiekusios krantą, kaip jos daužosi į uo­
las taškydamos baltus purslus. Kol galvojo apie jūrą, užmir­
šo apverktiną savo padėtį. Buvo netgi kažkaip gera ir ramu
sieloj. Psichinis šokas praėjo, bet, ačiū Dievui, nekamavo
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (163)