Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

lės svaigulio ir spėjo ką suvokti. Kraujas pliūptelėjo iš jo žaiz­
dos kaip vanduo vos tik prakirtus ledą ir užliejo Visgalei
pilvą ir šlaunis. Ji atsimerkė ir įsmeigė akis į mane, tačiau
dar nematė manęs ir nieko nežinojo. Aš maniau, kad ji ims
spiegti ir rėkti kaip visos moterys. Tačiau kai jos žvilgsnis
nukrypo į mylimąjį ir vėl sugrįžo prie manęs, aš neišgirdau
nė vieno garso. Ji nesujudėjo, net nepatraukė apkloto, kad
prisidengtų nuogumą. Vis dėlto įdėmiai sekė mane, kai pa­
ėmiau į rankas dar vieną ietį.
- Eisi jam iš paskos, - išgirdau savo balsą.
Ir tada ji pravėrė lūpas:
- Mes negimtume, jeigu nebūtų kitos būties, kurios galė­
tume laukti.
Mano veidas persikreipė, bet širdyje aš sutrikau. Visgalė
buvo protinga moteris, labai protinga, ir aš lig šiol nesiliau­
ju stebėjęsis, kas pastūmėjo ją į tokį slidų slaptos meilės ke­
lią. Tačiau pajutau, kad tie žodžiai buvo per daug išmintingi
tai valandai ir dėl to netikri. Taip, jos balse buvo netikrumo.
Tarytum ji lazda mėgintų, ar neatsivers akivaras toje vietoje,
kur ji ketina žengti. Aš niekada nesupratau moterų. Jos bu­
vo man per daug svetimos, gyvenančios šalia, bet sykiu ir
kitur, panašiai kaip katės, kurios niekad neprijunksta prie
žmogaus. Niekados nekvaršinau dėl to sau galvos, bet netgi
mano motina, kuri labai mane mylėjo, buvo man svetima.
Moterys yra keistos jau vien dėl to, kad tariasi pažįstančios
mus, savo sūnus, vyrus ir brolius.
- Kam tu taip padarei? - paklausiau.
- Aš nepadariau to tik dabar, bet dariau visą laiką.
Tik dabar ji atsigodo. Ją ėmė krėsti drebulys, ir ji liovėsi
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (75)