Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

- Klausyk manęs ramiai, kunigaikšti. Aš neklystu. Tavo
senelis iš tiesų buvo Mantvilos Gimbutaičio brolis. Ir tu lig
šiol būtum Palemono kunigaikštis, jeigu ne Jučas, teneat-
gimsta jis naujam gyvenimui.
Varsas nutilo telkdamas savo mintis apie svarbiausius da­
lykus, o aš tebesėdėjau nejudėdamas ir jutau, kad mano vei­
das kaista.
- Jučą pirmasis pamatė Sudvajus, kunigaikščio Kerniaus
žirgininkas, kai šis išbrido iš upės ją perplaukęs ir išdžiaustė
savo drabužius ant įkaitusio pakrantės smėlio. Jučas buvo au­
galotas vyras. Trisdešimt penkerių metų, stiprus kaip žvėris ir
nenusakomos spalvos akimis, kurios kiaurai vėrė viską, į ką
tik pažvelgdavo. Jeigu iš keturių ąsočių tik viename būdavo
pieno, Jučas imdavo kaip tik jį nė neatidengęs pasižiūrėti, kas
jame yra. Jučas turėjo vieną nuostabią ypatybę: ant viso dide­
lio jo kūno nebuvo nė vieno plaukelio. Nei ant galvos, nei ant
smakro, nei pažastyse, nei papilvėje kaip kitų žmonių. Jis ne­
turėjo net antakių, o jo vokai buvo be blakstienų. Saulėje įde­
gęs Jučo kiaušas buvo lygus lygutėlis it strazdo kiaušinis. Ta­
tai atrodė labai neįprastai, ir visi būtų tuo stebėjęsi, bet Jučo
laikysena buvo tokia, jog rodėsi - ne mes juo, o jis mumis
labiau turėtų stebėtis. Nepasakyčiau, kad Jučas būtų buvęs
išdidus. Juk jis galėjo prisistatyti kaip laisvas žmogus, ir nie­
kas dėl to nesuabejotų. O vis dėlto pasisakė esąs tarnas.
„Aš esu Jučas, Jeremferdeno tarnas, - tokie buvo jo pirmi
žodžiai, pasakyti kunigaikščiui. - Jeremferdenas sveikina jus."
Kunigaikštis ir jo artimieji nežinojo, ką atsakyti. Niekas
lig tol nebuvo girdėjęs apie Jeremferdeną.
„Ko tu nori iš mūsų, Jučai? Kas yra Jeremferdenas?"
(66)