Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

Jučas nutilo, o visi, kas ten buvo, žiūrėjo vienas j kitą nie­
ko nesuprasdami, išsigandę arba supykę. Pirmasis atsigavo
iš nuostabos kunigaikštis Gimbutas:
„Jis apgavikas. Supančiokit jį".
Bet kunigaikštis Kernius sustabdė tarnus.
„Kokia giminė iškils po mūsų?" - paklausė jis.
„Kentauras", - nedvejodamas atsakė Jučas.
„O paskui?"
„Aš nežinau, - tarė Jučas. - Bet Jeremferdenas tikriausiai
žino."
„Kur tas Jeremferdenas? - sumaurojo kunigaikštis Gim­
butas. - Parodyk man jo valdas. Aš nužudysiu jį."
„Jeremferdeno negalima nužudyti, - ramiai pasakė Jučas;
atrodė, kad jokių aistrų jis nepažįsta, taip gerai tvardėsi. -Jūs
neturėtumėt rūpintis juo. Metas pagalvoti apie savo giminę."
„Jeigu teisybė tai, ką tu kalbi, čia sunku ką besugalvoti", -
pasakė Kernius.
„Galima, - atsiliepė Jučas. - Viena jūsų giminės šaka turi
tapti Kentauru."
Jo žodžiai turėjo tik vieną prasmę. Ukmergės žemėje gy­
veno vienintelis Dausprungo palikuonis. Jis bus pasmerktas
tą pat akimirką, kai kuris iš dviejų čia sėdinčių kunigaikščių
sutiks pasiimti Kentauro herbą sau.
Kurį laiką menėje viešpatavo tyla. Paskui vėl pirmasis ją
sutrikdė Gimbutas:
„Aš netikiu tuo, ką sako šitas bebarzdis apgavikas".
Jis pašoko ir sutrypė kojom iš pykčio.
„Mūsų giminė amžina. Niekas negali tuo suabejoti nebūgš­
taudamas dėl savo gyvybės. Aš nudobsiu Kentaurą, ir jis ne-
(68)