Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

nės ją pašaukė: „Ei! Eikš pas mus. Gyvenk su mumis. Palik
tą nusmurgėlį!" Ir ji išgirdo jų šauksmą, o mano šauksmo
neišgirdo. Ji nuėjo su jais be dvejonių, ir aš mačiau ją juo­
kiantis, kai į mane buvo sviestas pirmas akmuo.
Mano menkystė tokia didelė, kad mano paties kūrinys ma­
ne išdavė. Mano paties vizija nusigręžė nuo manęs. Kas dau­
giau man beliko? Tik numirti. Aš užmezgiau kilpą, bet neiš­
drįsau užsinerti jos sau ant kaklo. Aš išsigalandau peilį, bet
nedrįsau užsimoti juo. Aš radau nuodingų žolių, bet pristi­
gau valios jas nusiskinti. Esu per didelis silpnavalis.
Kantrybės, valdove, kantrybės!
Išėjau į dykumą ir gyvenau vienas. Bet ir toksai gyvenimas
man buvo kartus, daugiau jo nebenorėjau. Atminties vėžys
diena po dienos ėdė sielą ir liejo nuodus į širdį. Negalėjau
užmiršti savo menkystės.
Ir tada, sukaupęs niekingos savo valios liekanas, ėmiausi
kurti dar vieną viziją. Chimerą. Saukiau iš nebūties, kvie­
čiau iš tuštumos vyrą. Suteikiau jam nežmonišką jėgą ir vik­
rumą. Nulipdžiau jo širdį iš savo košmarų. Nukaliau spin­
dinčius šarvus iš savo nevilties. Apginklavau savo skausmo
kalaviju, aštriausiu pasauly. Sudėjau į jo akis visų nemigo
naktų tamsą. Neišmokiau jo nieko kito, tik žudymo meno.
Dabar gyvenu su juo ir laukiu, kol jis mane išduos, kol atims
man gyvybę, kol padarys už mane tai, ką padaryti man truk­
do mano menkystė.
Tas vyras - tu, valdove!
(212)