Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

čiai, - sakydavo mokytoja. -Jie turėjo nuskristi ilgą kelią, kol
mus pasiekė." Ir nors mokytoja išsikraustė iš proto po Trečio­
jo termodinamikos dėsnio ir pasikorė, tai automatiškai pa­
neigė daug ką iš to, ką ji buvo sakiusi, mums visuomet atrodė,
kad jūra kažkur galėtų ir būti, tik kad ją pasiektum, reiktų
sparnų, o gal net tektų mirti kaip kad tiems paukščiams. To­
dėl mes pernelyg nesukom sau galvos ir niekad apie tai nekal­
bėjom. Mes paprasčiausiai ropojom per gyvenimą, suprasda­
mi, kad kai kurių dalykų esama, bet niekad nebandėm jų įsi­
vaizduoti ar prisirišti širdimi. Ir tada pasirodo kažkokie žydai
su čigonais ir bando išvesti mus iš pusiausvyros...
Bet jie pasiekė savo. Atvykėlių paberti trupiniai išleido il­
gesio daigus mūsų širdyse, ir po kurio laiko jau nebuvo die­
nos, kai mes negalvotume, kad jūra taip arti, vos šimtas ki­
lometrų, ką tai bereikštų. Mes melždavom savo ožkas ar lup-
davom avis, tik staiga apimdavo tvinksintis jausmas, kad ji
pasiekiama. Vos šimtas kilometrų, kas tai bebūtų... Tai išma­
tuojama, po velnių, o jeigu išmatuojama, tai pasiekiama.
Vieną dieną mes neištvėrėm, susirinkom j daiktą, apie
trisdešimt vyrų, ir nusileidom iš kalnų. Keturios valandos
sausakimšam autobuse su nesipraususiais kaimiečiais, ne­
skustais žemių spalvos veidais, verčiančiais prisiminti ka­
pines, smirdinčiais cigarečių dūmais, kudakuojančiom viš­
tom pintinėse. Faktiškai geri žmonės, visi krikščionys, ne-
susivaldantys tik tada, kai jų išpuvę dantys ima gelti, jie
klausinėjo mūsų įvairiausių dalykų ir dalijosi savo vynmai-
šiais. Kelionei artėjant prie pabaigos, mes buvom dorai įkirtę
ir miegojom kaip šeškai...
Ką mes išvydom atvykę, kai išdribom iš barškančio auto-
(218 )