Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

- Liaukis, - pasakė Gudukas, mano brolelis, - čia neįpras­
ta sveikinti kiekvieną.
Ir todėl tas miestas iš pradžių man nepatiko. Bet paskui
ėmė patikti.
9. Mane traukė prie arklių. Aš norėjau dirbti vežiku, norė­
jau dirbti su arkliais, bet Gudukas tik purtė ir purtė galvą:
ne, girdi.
- Nuo mažumės myliu arklius, - kalbėjau jam.
Bet jis tik kratė galvą: ne, girdi, ne ne.
Ne tai ne.
10. Tačiau iš pradžių mes susiradome pastogę. Tai buvo
tikra pastogė, nes mūsų butas buvo pačiame viršutiniame
namo aukšte, trečiame, o pro langą norėdamas galėjai išlipti
ant stogo ir tupėti ten su balandžiais ant atbrailos, burkuo­
damas ir mergindamas švelniasparnes jų mylimąsias. Pro tą
langą vėliau mes išsigudrinome krėsti iš pypkių pelenus, o
lietus paskui juos nuplaudavo. Stogas buvo dengtas raudo­
nomis čerpėmis. Namas sumūrytas iš raudonų plytų. Gy­
venk ir norėk.
Šalia gyveno moteris, vienui viena. Apsidžiaugė, kad mu­
du tenai įsikūrėm. Sakė: turės su kuo pasikalbėti. Jos plau­
kai buvo reti, ir ji puošė juos džiovintomis gėlėmis. Sėdėda­
vo kojas susikėlusi ant kėdės ir parietusi po savim. Mokėjo
taip šnekėti, stovėti ir eiti, kad gundytų: man nugarkaulį
sukaustydavo. Vengiau sutikti ją sutemus. Mes paprasti žmo­
nės, o pagunda per daug didelė. Kunigams juk irgi uždraus­
ta klausyti moterų išpažinties sutemus ar neprašvitus.
Taigi įsikurdami sykiu įgijome žmonių, kuriems galėjome
nukelti kepurę ir jie mums atsakydavo. Tai gerai.
( 106)