Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

turėjau jokios nuovokos, lygiai kaip ir ko mes norėjom iš jų.
Turėjo būti kažkas svarbaus, jeigu mes nekentėm vieni kitų
ir troškom sunaikinti. Mūsų šūkis buvo „Laisvė ir klestėji­
mas!". Ar jie ketino tuos dalykus iš mūsų atimti? Norėjosi
apie tai su kuo nors pasikalbėti, bet man buvo gėda klausti,
kita vertus, visi jau miegojo, blogas laikas pašnekesiams. Ap­
kabinęs savo Callithrix draugą, aš nusižiovavau ir taip pat
užmigau.
Kitą rytą apyaušriu mes skubiai sulankstėm palapines, už-
ėmėm savo vietas rikiuotėj ir išžygiavom. Vis dėlto po poros
valandų mūsų tempas sulėtėjo, o dar po valandos buvo įsa­
kyta sustoti. Niekas nieko nepaaiškino, bet nesimatė nei prie­
šo, nei kokių nors jo paspęstų spąstų. Kaip pirmasis smuikas
aš buvau pačiam priešaky ir galėjau matyti visą fronto liniją.
Tačiau prieš mano akis tvyrojo tik monotoniškas žiemos kraš­
tovaizdis su plikais drebančiais nuo šalčio medžiais ir var­
nomis stiklo danguj.
Rytas buvo speiguotas, ir netrukus tapo nebepakenčiama
stovėti ir nejudėti. Mūsų gretos iširo, vyrai pradėjo žaisti su
beždžionėmis ir kumščiuoti vienas kitą kraujo apytakai su­
žadinti. Atrodėm kaip maži nerūpestingi vaikai, šėlstantys
sniege saulėtą žiemos dieną. Tai buvo paskutinis kartas, kai
girdėjau savo juoką.
Galop apie pusiaudienį mūsų vadai, gavę įsakymus iš
aukščiau, paskelbė rikiuotę. Pasklido gandas, kad priešas
buvo vos už pusmylio ir sparčiai artėjo. Ta žinia ir baugi­
no, ir žadino ryžtą. Dabar aš tikrai norėjau pasimatyti su
broliu, kol neprasidėjo mūšis, tačiau tai buvo neįmanoma.
Tarp mūsų buvo gera mylia ir šimtai žmonių, to paties liki-
(242)