Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

ias pratybas. Jau netrukus per pusnis žygiavom į pietus su­
sijungti su vyrais iš Niūarko ir Trentono.
Visi drauge sudarėm įspūdingą kelių tūkstančių armiją.
Daugiausia smuikai, bet turėjom ir trimitininkų dalinius, val-
tornas, fagotus, fleitas, netgi keletą bosų. Žinojom, kad kaž­
kur už horizonto buvo ir daugiau Niū Džersio pulkų, judan­
čių gurgždančiu baltu sniegu: spindintys klarnetai ir trom­
bonai, altai ir obojai, gal net šiek tiek mušamųjų instrumentų,
jeigu laimė mūsų neapleido.
Mūsų gretos, iš pradžių kiek netvarkingos, pakeliui įgijo
darnos. Prie mūsų dėjosi vis nauji batalionai, kariuomenė
įgijo struktūrą, kovinis pajėgumas stiprėjo. Mus su broliu
išskyrė ir pasiuntė į priešingus sparnus: mane prijungė prie
pirmųjų smuikų, brolį - prie antrųjų, pagal kiekvieno karinį
laipsnį ir apmokymą. Mes norėjome per kautynes laikytis
arčiau vienas kito, tačiau tuo metu per daug reikšmės tam
nesuteikėm. Buvom jauni ir karštakraujai, tad nekantriai ver­
žėmės į mūšį. Sentimentai galėjo palaukti.
Pirmąją naktį praleidome laukuose, palapinėse. Ūkininkai
atnešė antklodžių ir maisto mums bei mūsų babuinams ir
marmozetėms. Mes sparčiai pavalgėm ir sugulėm, bet, nors
ir nuvargęs, aš ilgai negalėjau užmigti. Plūdo nerimastingos
mintys, kas mūsų laukia artimiausiomis dienomis. Pergalė?
Pralaimėjimas? Kaip viena ar kita pabaiga pakeis mūsų ir
namie likusiųjų gyvenimą? Vienareikšmiški atsakymai nėjo į
galvą, viskas skendėjo tamsioj migloj. Mano pastangos pra­
siveržti mintimis į ateitį buvo bevaisės, mano žinios apie tai,
kas dedasi, buvo tik paviršutiniškos. Težinojau, kad mūsų
priešas buvo Niujorkas ir Čikaga, bet ko jie norėjo? Aš ne-
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (241)