Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

ir rankos, išraizgytos piršto storumo juodomis tvinksinčio­
mis gyslomis tarsi gyvatės, ir geibus kaklas su smailiu gurk­
liu, ir didelė galva su užmerktomis akimis - virpa ir trūkčio­
ja. Metęs ietį su užnertu lavonu, aš apglėbiau tarno pečius:
- Varsai, - pasakiau, - nurimk. Nebijok, Varsai.
Jis tebedrebėjo lyg sužvarbęs berniukas. Aš ne visai aiškiai
prisimenu, ką pats jaučiau. Tarytum nieko.
Norėjau viską sutvarkyti prieš baigiantis medžioklei. Tu­
rėjau gerą pusdienį laiko.
Lisicą užkasėme, iškirtę pašalą miške už kelių varstų nuo
namų. Didžiausią rūpestį kėlė driežas. Iš pradžių aš nė pa­
galvoti neįstengiau, kad teks atšauti miegamosios menės du­
ris ir įeiti tenai. Bet roplys negalėjo pasilikti namie. Tą su­
pratome abu - ir aš, ir Varsas:
- Padėčiau tau, bet esu jau per silpnas ir tik trukdyčiau.
Išgirdau vėjo atneštus medžioklės šūksnius, laisvus ir džiu­
gius, skardų skalikų lojimą. Pavydėjau jiems, medžiojantiems.
Net ir eidamas su peiliu rankoje prieš lokį būni įsitikinęs,
kad nugalėsi. Kitaip neitum. Dabar gi buvau akis į akį su
reiškiniu, kurio negalėjau įvertinti, kuris į nieką nebuvo pa­
našus. Todėl ir aš nejaučiau savo jėgų ir galimybių. Tarytum
ore kabojau, negaudamas atsispirti į žemę. Ašaros iššoko man
akyse pagalvojus, koks laimingas buvau prieš kelias valan­
das. Norėjau tebebūti medžioklėje, norėjau, kad nieko ne­
būtų atsitikę.
- Pasiimk stiprią ir aštrią ietį, - tarė Varsas. - Kad ir kokie
aštrūs būtų jo dantys, jis negalės atsilaikyti prieš ginklą. O
gal geriau atplėšti truputį stogą ir pro skylę šaudyti iš lanko
tol, kol nustips?
(78)