Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

- Stok! Aš kalbėsiuos su tavimi!
- Nereikia, Kornelijau. Meskit visus triukus. Nereikia su
manim kalbėtis. Aš žinau, koks nemalonus jums turi atrody­
ti mano buvimas čia, jumyse. Aš jaučiu, kaip skausmingai
jūs virpate. Nėra ko slėpti, lygiai taip jausčiausi ir aš, ir bet
kuris kitas žmogus. Atiduokite man tai, ko noriu, ir aš jus
paliksiu.
Jokio balso, jokio atsakymo.
Jeremferdenas sėdėjo slėny, netoliese šniokštė upokšnis.
Jis pakėlė akis ir pamatė besileidžiančią nuo priešingo šlaito
figūrą. Kas tai?
Tamsus siluetas priartėjo, įgavo aiškius bruožus.
- Pasitraukit iš čia. Eikit sau. Palikit mano sūnų ramybėj.
Jeremferdenas buvo matęs Kornelijaus motinos fotografi­
ją. Jis nusijuokė.
- Jūs nepastabus, Kornelijau. Jūsų velionė motina turėjo
nedidelį apgamą dešiniam smilkiny.
- Šalin!
Šįsyk jo paties motina tiesė į jį rankas, ir Jeremferdenas ne
išsyk susiprotėjo, kad Kornelijui taip pat buvo rodęs savo
tėvų fotografijas. Jo kadaise mirusi motina žengė visai ki­
taip, ir šypsena buvo kitokia. Jeremferdenas matė tai aiš­
kiai. Tačiau dėl to darėsi tik šiurpiau. Atrodė, kad priešais
atgaivintas lavonas, zombis, galvanizuota mumija.
- Ak, Kornelijau, liaukitės. Nebūkite vaikas.
Ir ši figūra paklusniai ištirpo ore, tačiau Jeremferdenas
jautė, kad jis nėra jau toks saugus, kaip įsivaizdavo iš pra­
džių. Kornelijus galėjo padaryti jam poveikį. Galėjo. Nors
tuo tarpu šis poveikis nedidelis ir nereikšmingas. Tačiau jis
(196)