Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

norėjo dirbti. Jis negalėjo dirbti. Nuo pat gimimo jį buvo
užvaldžiusi šokėjo dvasia hopratas, kuri trukdė jam nešioti
maišus, kirsti mišką ar kaip kitaip rūpintis pragyvenimu. Nie­
kas Sniegovijoje nesuprato, kaip jis laikosi pasaulyje ir kaip
išvis gali išgyventi žmogus, kurio žvilgsnis nesustoja ilgėliau
nė ties vienu daiktu. Mažasis Petras buvo paprastų Sniego-
vijos žmonių vaikas, ir tik šokėjo dvasios hoprato galia lė­
mė, kad Markandija puikiai išmanė visokius valgius, buvo
saldaus miego meistras, per varstą atpažindavo vagj ir galė­
jo apžavėti bet kokią moterį. Taip, taip, gryna teisybė: mo­
terims jis atrodė malonesnis už grietinėlę, nors niekada Mar­
kandija neatliko nė vieno žygio, kuriuo stengtųsi kam nors
patikti. Mažojo Petro patrauklumas greičiausiai galėtų būti
paaiškintas slavišku lipšnumu, kuris irgi jam buvo įgimtas.
Kalbėdamasis su žmogum, Mažasis Petras jį apkabindavo,
glostydavo jam petį ar ranką arba švelniai tapšnodavo per
pilvą. Jei pašnekovas būdavo moteris, jisai nejučia imdavo
žaisti jos plaukais: sukdavo sruogą ant piršto ar papūsdavo
vyno prisigėrusiu kvapu kokią garbaną ant moters kaktos.
Ir visa tai be jokio valios judesio, be jokios sąmoningos pa­
stangos patikti ar, priešingai, ką įžeisti. Žiūrintis šalies netgi
atrodydavo, kad Markandija kalbasi pats su savimi, kad pa­
šnekovas tik netyčiom atsikliuvo greta Mažojo Petro tuo mo­
mentu, kai šis ėmė kalbėti.
Nebuvo tokios moters, kurios paveikslą Markandija Pet­
ras nešiotųsi širdy. Ne, neteisinga taip manyti. Nebuvo to­
kios moters, bet paveikslas buvo. Tik girtuoklis ir hoprato
apsėstasis gali tokį turėti. Mažasis Petras svajojo apie tokią
moterį žibančiomis stepių vilko akimis, atsiradusią iš nieko,
( 120)