Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

„Ne, aš - mėsininkas."
„O!" - ji vos neužspringo, bet įstengė nuryti dar iki kike­
nimo priepuolio, kuris netrukus peraugo į kvatojimą.
„Kas atsitiko?"
„Mėsininkas, - ji stačiai duso iš juoko. - Mėsininkas. Die­
ve mano! Mėsininkas... Ne, nieko, nieko neatsitiko. Viskas
gerai. Aš tik negaliu patikėti, tik tiek. Atsiprašau, tikrai at­
siprašau. Matai, aš tavęs visai nepažįstu, ir vieną akimirką...
kai tu apie visa tai kalbi... vieną akimirką aš pamaniau, kad
tu koks nors beprotis, pasiruošęs perpjauti man gerklę. Ką
nors tokio."
Ko nors daugiau tąnakt nenutiko. Jeigu lig tol kažkas tvy­
rojo ore -jaudulys, galimybė, neištartas pažadas, magnetiz­
mas - dabar tai dingo ir viskas grįžo į savo vietas. Paprasta,
saugi, blaivi tikrovė.
Kiek droviai Juozapas užsimovė kelnes, padėkojo merginai
ir išėjo. Ji nebandė jo sulaikyti, nepakvietė užeiti dar kada. Netgi
atrodė, kad paskutinėmis minutėmis ji juo jau daugiau nesi­
domėjo ir tik norėjo, kad jis kuo greičiau eitų. Ant slenksčio,
kai Juozapas akimirką sudvejojo, ji lengvai stumtelėjo jį ir už­
darė duris. Ar ji nusivylė jo profesija, ar tik paprasčiausiai
pajuto, kas jos laukia, jeigu tokie dalykai apskritai įmanomi?
Tos alchemijos, kuri aną vakarą įvyko tarp juodviejų mer­
ginos kambary, niekados nesuvoks diletantai, paprasti, ri­
boti žmonės, neturintys meistriško įžvalgumo, leidžiančio
pamatyti, kur baigiasi prancūziška išpjova ir prasideda ang­
liška. Merginos juokas kaip tik ir buvo ta kibirkštis, kuri
įžiebė aistrą ir geismą. Panašiai žiupsnis druskos išryškina
dešros skonį.
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (229)