Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

tą nuostabų daiktą, besileidžiantį iš dangaus, spindintį, žai­
žaruojantį, užprogramuotą sukurti laimę. Kiek nori laimės.
Mes parodytume Jeremferdeno džiaugsmą, aprašytume jo
akių žvilgsnį ir susijaudinimą. Papasakotume, kad Jerem-
ferdenas pametė galvą, žengė prie mašinos, puolė prie jos,
atsidavė jai, jeigu leistina taip pasakyti. Tapo laimingas, už­
miršo rūpesčius, užmiršo, ko buvo atėjęs, užmiršo Korne­
lijų, užmiršo, kad jis diktatorius, užmiršo Imperiją, viską...
Jis gėrė laimę didžiuliais svaiginančiais gurkšniais, jausda­
mas vėsų, gaivų jos skonį. Jis skendėjo laimėj, grimzdo į
laimės bangas. Ir t. t.
Galima būtų pridurti, jog Kornelijus iš tiesų puoselėjo šią
viltį, tačiau, žinoma, Jeremferdenas ne tokia žuvis, kad ši­
taip lengvabūdiškai prarytų jauką. Ir kai mašina tikrai ėmė
leistis iš dangaus tyliai, bet didingai gausdama, milžiniška
lyg krištolo katedra, Jeremferdenas tik traukės atatupstas,
prisimerkęs, kad neakintų spindintys špiliai, briaunos, laip­
tų pakopos. Taip. Čia buvo JI. Jo svajonė. Jo tikslas. Tačiau
jis neprarado galvos. Suprato, kad jam ji mirtinai pavojinga.
Ji - visiems, išskyrus jį, Jeremferdeną. Laimė, asmeninė lai­
mė, nėra jo gyvenimo tikslas. Jeremferdenui tai per menka,
per daug žmogiška, per daug primityvu ir archajiška. Jam,
diktatoriui, ji - mirtis.
Jeremferdenas prisivertė nusigręžti nuo mašinos ir pa­
žvelgė į Kornelijų. Sis sėdėjo ant žemės sukryžiuotomis ko­
jomis, kažkokia turkiška poza. Juodas apsiaustas, pavar­
gęs, iškankintas veidas, raukšlės kaktoj. Jeremferdenas pa­
juto jam gailestį.
- Štai ir viskas, Kornelijau, - pasakė jis. - Štai ir viskas.
SAULIUS TOMAS KONDROTAS (203)