Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

taip, kaip naktimis kad šnekučiuodavausi su lokiu. Nors kal­
bos tebuvo vienpusės, išliejęs savo rūpesčius, nuogąstavimus
ir bėdas, papasakojęs apie tai, kuo džiaugiausi ar apie ką
svajojau, pasijusdavau geriau. Žmogus turi su kuo nors kal­
bėtis. Aš supratau tai tik pradėjęs šnekėtis su žvėrimis. Ret­
karčiais mano atminties gelmėse iškildavo koks nors praei­
ties prisiminimas iš gyvenimo su Visgale pradžios, iš vaikys­
tės ar jaunystės laikų, ir aš pasakodamas apsiverkdavau. O
ji, priešingai, niekaip nereagavo nei į mano prisiminimus,
nei į mano ašaras. Kutlubugas retkarčiais ašaras nulaižyda­
vo. Jos patiko jam dėl sūrumo.
Vis dažniau ir dažniau mąstydavau apie praeitį. Kuo to­
liau, tuo daugiau realumo ji įgaudavo, tuo svarbesnė darėsi
man. Mylėjau praeities Visgalę tartum dabar. Iš visos širdies
nekenčiau tų, kuriems kažkada jaučiau nepalankumą ar ku­
riuos niekinau. Artima man tapo motina, kurią vaikystėje
menkai tesupratau, jaučiau gilią pagarbą tėvui, kurio anuo­
met prisibijojau. Tačiau Visgalė mano mintyse užėmė dau­
giausia vietos. Atmintis atgaivino net ir tokias mūsų bendro
gyvenimo smulkmenas, kurių nebuvau pastebėjęs ar paste­
bėjau, bet užmiršau tuojau pat. Lyg dabar mačiau ją drovią
merginą stačiomis krūtimis, nusirengusią vestuvių guoliui,
mačiau jos baltus lygius dantis, kai ji juokėsi žiūrėdama į
kailiais ropinėjantį Šventaragį, tiesiau ranką, norėdamas pa­
liesti ją, šokančią šventąjį šokį, idant Šventaragis išaugtų svei­
kas ir stiprus. Bet ranka sugniauždavo orą, akys galų gale
išvysdavo priešais sieną ar stalą, o tai, kas panėšėjo į juoką,
pasirodydavo besąs paprastas tarnaičių spygavimas. Širdį man
suspausdavo ilgesys, pasižadėdavau nebegalvoti daugiau apie
(92)