Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

joks nerimas, jokios tragiškos būsenos, tamsios mintys. Kor­
nelijus nejuto net baimės. Jam iš tiesų ėmė atrodyti, kad „taip
reikia", kad viskas jo gyvenime klojos dėsningai, sklandžiai
ėjo į kažkokį tašką.
Prižiūrėtojui, atnešusiam pusryčius, Kornelijus pasiskun­
dė, kad jam skauda galvą, ir tuojau pat pasigailėjo to. Prižiū­
rėtojas nusijuokė taip nedviprasmiškai, kad tą pačią akimir­
ką sugrįžo visas nerimas ir visa baimė, ir Kornelijus atsidūrė
ten, kur iš tiesų visą laiką ir buvo - mirtininko kameroje,
mirtininko kailyje.
Jis su pasibjaurėjimu išgėrė iš aliumininio puodelio per-
saldintą miežių kavą ir vėl atsigulė. Pagalvojo, gal reikėtų
pasimankštinti ar bent jau pavaikštinėti po kamerą, bet tuo­
jau atsisakė tos minties. Kam?
Su ilgesiu prisiminė vakarykščią svečią, žmogelį su portfe­
liu. Na ir kas, kad jis budelis! Bent jau gyvas žmogus, su
kuriuo galima šnekėtis. Kornelijus nebuvo itin komunikabi­
lus ir ištisus mėnesius galėjo gyventi vienas, su niekuo ne­
bendraudamas, įsigilinęs į darbą ar skaitydamas knygas. Bet
dabar jis neturėjo nei darbo, nei knygų. Nieko. Ir pašneke­
sys su budeliu būtų šiokia tokia pramoga.
Kornelijus įsiklausė. Iš tiesų išgirdo tuos pačius garsus kaip
ir vakar. Atšaunamos sklendės, girgždantys vyriai ir nesku­
būs žingsniai. Vis arčiau ir arčiau. Raktas lenda į skylę, lei­
džiasi rankena, budelis!
Žmogelis irgi atrodė blogai miegojęs. Maišeliai paakiuo­
se, ir skruostų raudonumas mažiau žymus. Nors šiaip jau
buvo toks pat apvalutis ir komiškas.
- Vakar mūsų pokalbis kažkaip neįvyko, - pasakė jis. -Jūs
(164)