Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

galėjo būti susipažinus už stalo restorane per pietus ar dar
kaip nors. Ir štai prasideda karštligė. Visi blaškosi, važinėja
po miestą, perka gėles ir kitus užuojautai reikšti tinkamus
dalykus. Ir tas žmogus kartu su jais. Nė vienas draugijos na­
rys neranda savyje atsakymo į klausimą „kodėl?". Kodėl mi­
rė, kaip mirė ir kas yra mirtis iš tiesų? Tačiau jie visi mąsto
apie konkretaus žmogaus mirtį. Na, o tas žmogus, dalyvau­
jantis atsitiktinai, nepažįsta mirusiojo ir mąsto apie visas mir­
tis. Apie mirtį apskritai. Pabaigoje tampa aišku, kad nėra
jokio skirtumo, ar galvoji apie konkretų faktą, ar apie api­
bendrintą dalyką.
Lukas buvo man pasakojęs apie savo sumanymą, ir, jam
žuvus, aš ketinau pats parašyti tą apsakymą ir paskirti jo
atminimui. Bet nesiryžau. Protingas, tačiau kiek prietarin­
gas vidaus balsas atkakliai siūlė nesigilinti į tuos dalykus taip,
kaip tai darė Lukas Galkis. O neįsigilinus nebuvo verta imtis
darbo. Tad viskas taip ir liko.
Tačiau dabar, prisiminęs Luką, iš pažiūros sausoką, tvirtą
vyrą, aš vėl ėmiau galvoti apie tai, kas jį šitaip pragaištingai
traukė. Tikriausiai yra dalykų, į kuriuos žmogui nėra ko
skverbtis, nes tai tampa grėsme jam pačiam. Mane dar vai­
kystėje stebindavo mirtis. Visam laikui įstrigo girgždantys
vežimai šiltam vasaros prietėmy, pilni tylių pilkų žmonių,
lėta graudi dūdų muzika, susigerianti į kelio dulkes, laidotu­
vių varpai ir moterų verksmas prie kapo duobės, kai virvė­
mis nuleidžiamas rūtom ir vašku kvepiantis karstas. Šviežio
smėlio kvapas ir liūdesys, tvyrantis ore, viskam pasibaigus.
Tokia man buvo mirties išorė, kurią regėjau ne vieną kartą.
Aš niekaip nepajėgiau suvokti žmogaus išnykimo. Tas „nė-
(20)