Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

- Jūs neblogos nuomonės apie save, ar ne? - Kornelijus
ėmė jausti nuovargį.
- Matot, - nė kiek nesutrikęs kalbėjo žmogelis. - Aš tik
norėjau parodyti jums, kad net ir paprasčiausia, žmogiška
prasme mirtis gali būti laikoma vertybe ir veiklos motyvu.
Mano motyvas visai kitas. Toli gražu ne mirtis. Aš visai ne­
noriu mirti. Aš aukojuosi. Tai yra darau tai, ko jūs iškart
nenorėjot ir negalėjot suprasti. Aš idealistas. Aš neieškau nau­
dos. Galima sakyti, kad vienintelis dalykas, kurio aš norė­
čiau - kad ir jūs truputėlį būtumėt toksai. Ir jūs, ir visi kiti.
Aš linkęs tikėti, kad jūs nesate savanaudiškas. Prisipažinsiu,
jūs esate netgi pirmas toks nesavanaudiškas žmogus, su ku­
riuo aš kalbuosi šioje kameroje.
Kornelijus pajuto šiurpą einant per nugarą.
- O kur dabar tie žmonės? - paklausė jis, ir jo balsas virp­
telėjo.
-Jie? - žmogelis apsidairė. - O! Beveik visi sutiko su ma­
no pasiūlymu ir išėjo į laisvę. Aš nežinau, kur jie gyvena ir
ką jie veikia. Tikrai nežinau. Tačiau ramus dėl jų.
- Bet... - Kornelijus nerado tinkamų žodžių, - jūs nemi­
ręs. Jūs gyvas, ar man tik vaidenasi?
- Žinoma, gyvas, - sutiko žmogelis. - Be aš nežadėjau nu­
mirti už jus tą pačią akimirką, kurią gausiu jūsų sutikimą, ar
ne? Juk aš mirsiu ne už jus vieną? Už šimtus, už tūkstančius
tokių kaip jūs žmonių. Už milijonus, jeigu norite.
- Vadinasi, vis dėlto Kristus, - pasakė Kornelijus.
- Taip išeina, - kukliai atsakė budelis. - Kai kurie siužetai
nepaprastai patrauklūs. Jie taip ir sukasi žmonėms ant liežu­
vio. Kristaus istorija - viena iš jų.
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (173)