Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

Kornelijus nežinojo, ir tai baugino dar labiau. Antra vertus,
žmogelis buvo komiškas, geraširdis ir kėlė užuojautą. Ta­
čiau Kornelijus įtarė, kad šis užuojautos sužadinimas gali
būti kokio nors nežinomo plano dalis, numatyta ir apgalvo­
ta. Trečia, dorumas buvo tiesiog įrėžtas budelio veide. Sio
dorumo niekas neįstengtų suvaidinti, apsimesti. Tai nebuvo
kaukė. Jokių abejonių, budelis buvo doras žmogus, gal netgi
kur kas geresnis už visus, kuriuos Kornelijus pažinojo, - kad
ir koks būtų tas slaptasis jo planas, klastos jame neturėjo
būti. Nors drovus, jis buvo ramus ir pasitikintis savim, ir ši
jo ramybė ir pasitikėjimas darė Kornelijui įspūdį.
Temstant kameroje oras atvėso. Kornelijus buvo plonai
apsirengęs. Jį suėmė staiga, viskas įvyko greitai, ir jis nesu­
galvojo pasiimti šiltų drabužių. Bet jam nė nešovė, kad areš­
tas gali nuosekliai peraugti į teismą, nuosprendį, kalėjimą.
Atrodė, kad tai tik paprastas nesusipratimas, klaida, nieko
daugiau. Nei vakar, nei šiandien jam neišdavė jokių drabu­
žių, neperrengė kalinio rūbais. Ką gi, tai suprantama. Kam
mirtininkui drabužiai? Kornelijus susivyniojo į antklodę. Pri­
siminė, ką budelis sakė apie seserį. Kaipgi jis nepagalvojo
apie tai anksčiau, dar tada, kai sesuo rykšte nukapodavo gė­
lių žiedus, tų gėlių, kurias Kornelijus mylėjo ir augino ne­
dideliam šiltnamy? Jis vis rasdavo gėlių galvutes nuskintas
ir numestas ant tako, svarstė, kam galėtų trukdyti jo gėly­
nas, tarėsi apie tai su seserim, bet ji tvirtino nieko nežinan­
ti, nieko nepastebėjusi ir t. t., kol vieną rytą Kornelijus
užtiko ją šiltnamy, basą, su naktiniais marškiniais, besišvais-
tančią vytele į visas puses. Jis niekuomet nieko jai nesakė,
priskyręs tą elgesį jos lunatizmui, kuriuo ji retkarčiais skųs-
( 162)