Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

Ji apsivertė ant pilvo ir pamėgino šliaužti prie manęs. Aša­
ros bėgo jai per skruostus, ir riksmas virto švokštimu.
-Tu neišdrįsi, tu neišdrįsi. Tu negali manęs nužudyti, Ure­
ni. Negali.
- Galiu, - pasakiau. - Tu juk žinai, kad galiu. Tu žinai dar
daugiau: kad aš taip ir padarysiu. Ir niekas pasaulyje man
nesutrukdys.
- Ne, - Visgalė šnabždėjo šliauždama artyn, - ne, ne.
Aš užsimojau ietimi, bet tada ji pakėlė savo veidą į mane,
ir tai, ką aš pamačiau, sulaikė mano ranką. Tamsios drėgnos
jos akys pasidarė apvalios ir geltonos tarsi du vaiskūs akme­
nukai. Tos akys be jokios išraiškos sutiko mano žvilgsnį. Nie­
kados šito nepamiršiu. Kažkur jau buvau matęs panašias akis,
tik tuo tarpu neprisiminiau kur. Užsimerkiau, ir tada atmin­
tis man padėjo. Tokios akys yra angies. Trumpo laiko, kol
buvau užsimerkęs, pakako, kad nepamatyčiau svarbiausio
dalyko. Kai vėl pažvelgiau į savo žmoną Visgalę, nebeišvy-
dau kunigaikštienės. Priešais mane ant keturių kreivų kojų
stovėjo didžiulis, sulig žmogum, driežas išvirtusiomis gelto­
nomis akimis, žvynuota oda ir raudonais nasrais, pilnais aštrių
dantų. Jo gurklys tvinksėjo. Aš sustingau, ir driežas žingte­
lėjo į mane. Atsitraukiau atatupstas ir vėl užsimojau ietimi.
Driežas sušnypštė ir atšoko pasienin. Apsigręžiau ketinda­
mas bėgti laukan ir tarpdury pamačiau Varsą. Mostu jis ma­
ne sulaikė ir parodė į vidury menės gulintį Lisicą. Aš pa­
ėmiau už ieties koto, pakėliau pasmeigtą kūną ir juo nešinas
išėjau. Varsas užtrenkė duris ir užstūmė sklendę. Kai atsigrę­
žiau į jį žadėdamas klausti, ką, jo nuomone, reikėtų toliau
daryti, išvydau, kad visas jis - ir kojos, plonytės u vilyčėlės,
SAULIUS TOMAS KONDROTAS ( 7 7 )