Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

vęs jos norėtum vis daugiau ir daugiau. Galima duoti jos
tiems, kurie jau atitarnavo savo, kurie jau nenaudingi, kad
kiti, žiūrėdami į laiminguosius, pavydėtų jiems ir trokštų pa­
siekti to paties. Galima... Sumanus šeimininkas ir turėtų taip
elgtis. Tada jo vasalai būtų ištikimi kaip šunys.
Tai kas tada šis žmogelis, siūlantis Kornelijui laisvę? Dik­
tatoriaus patikėtinis? Jo dešinė ranka? Kornelijus įtempė at­
mintį, ir pamažu pamažu du paveikslai, du portretai - vie­
nas budelio, komiško žmogelio, kitas neryškus, atsitiktinai
išvystas laikraščio skiautėj - priartėjo vienas prie kito, paskui
užsiklojo, sugulė vienas ant kito, jų kontūrai sutapo, ir jie
virto vienu portretu, viena ryškia fotografija, iš kurios dro­
viai šypsojosi diktatorius Jeremferdenas.
9. Praslinko šešeri metai. Kornelijus vis rečiau prisiminda­
vo kankinančias vienatvės valandas, praleistas mirtininko ka­
meroj. Trumpas kalėjimo epizodas vis giliau ir giliau grimzdo
į užmarštį, neteko savo bauginančio, skausmingo aštrumo.
Jo briaunos nusigludino, jis apaugo metaforų perlamutru,
tapo mažne nerealus, gražus ir linksmas nuotykis, gal išgy­
ventas, o gal susapnuotas. Beje, dėl sapnų. Šiaip jau Korne­
lijus miegodavo kietai ir niekad neprisimindavo, ką sapna­
vęs, išskyrus du atvejus, dviejų tipų sapnus, kurie jį lankė
bemaž su jūros potvynių ir atoslūgių reguliarumu. Pirmu
atveju visuomet būdavo bedugnė ir lynas per ją, o Korne­
lijus turėdavo perbėgti šiuo lynu. Kartais prarajos dugne gru-
mėdavo putotas upokšnis, kartais dunksodavo tik plikos
šiurpios uolos. Visada būdavo baisu, bet Kornelijus susido­
rodavo su uždaviniu, tada nubusdavo ir jau daugiau nebeuž-
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (183)