Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

los, negaubė paslaptim savo asmenybės, nors ir nesistengė
iškelt juodviejų ryšio viešumon. Tarp jų egzistavo, sakytum,
koks nerašytas sandėris, nebylus susitarimas neaptarinėti savo
santykių, savo visuomeninės padėties ir savo tikslų. Vis dėl­
to jie labai suartėjo, suprato vienas kitą iš pusės lūpų. Juos
jungė bendras tikslas. Mašina.
Jeremferdenas dažnai atvažiuodavo vakaro prietemy. Kor­
nelijus išgirsdavo padangų šiugždesį, ir netrukus ties namais
sustodavo prašmatnus limuzinas. Juodu ilgai sėdėdavo ve­
randoj. Ledas tirpdavo limonado stiklinėse. Vabzdžiai sukda­
vos apie gatvės žibintą. Stodavo naktis, paskui pamažu im­
davo švisti, o jie vis dar pamažiukais kalbėdavosi, aptarinė­
davo šį bei tą, gerindavo kokias nors smulkmenas. Kartais
Jeremferdenas atvažiuodavo ankstėliau, ir tada jie eidavo
pasivaikščioti į pajūrį, ropšdavosi uolom, prisilaikydami viens
kito rankos, rinkdavo moliuskus ir apžiūrėdavo pakrantės
paukščių lizdus. Jei jūra būdavo audringa, tada šiaip sėdėda­
vo ant akmenų stebėdami mūšą. Kartą kažkoks koresponden­
tas netgi nufotografavo juos, ir Kornelijus pamatė tą nuotrauką
laikrašty. Teisybė, jo, Kornelijaus, veido nebuvo matyti, jis
stovėjo nusisukęs, bet Jeremferdenas išėjo kuo puikiausiai.
Pasilenkęs jis kažką kalbėjo Kornelijui į ausį.
Draugystė su Jeremferdenu nevargino Kornelijaus, gal tik
nemaloni buvo sargybinių priežiūra: dieną naktį gatvėj vaikš­
tinėjo skrybėlėtas žmogus, kuris nenuleido akių nuo Korne­
lijaus namo. Dar vienas žmogus visuomet per pagarbų atstu­
mą sekdavo Kornelijų, kai šis kur eidavo. Ir viskas. Jis galėjo
vaikščioti kur nori, daryti ką nori, žodžiu, gyveno kaip no­
rėjo. Niekas nieko jam nedraudė ir nenurodinėjo. Dar dau-
SAULIUS TOMAS KONDROTAS (185)