Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

visi eskizai bus pabaigti, visos dalys bus sujungtos, beliks
įkvėpti į tą kūną dvasią, ir tada jis suvirpės ir atgis. Ir toji
diena išaušo.
Ji nebuvo tokia iškilminga, kaip galima būtų įsivaizduoti.
Paprasta, rūškana rudens pradžios diena, drėgna ir miglota.
Jeremferdenas dar prieš savaitę, nujausdamas, kad svarbiau­
sias darbo etapas artėja prie pabaigos, atsivežė butelį šam­
pano ir pasakė:
- Štai, išgersime, kai baigsime darbą.
Šešeri metai, pagalvojo Kornelijus. Šešeri. Jokia kita, šventiš-
kesnė, mintis neatėjo į galvą. Tik skaičius 6, kuris faktiškai visai
neatspindėjo jausmų, minčių, netikrumo, dvejonių, džiaugs­
mo, nusivylimų srovės, kuri nepaliaujamai sruvo per Korneli­
jaus sielą visą tą laiką, skalavo ją, graužė, ardė, gludino.
Pamažėle apėmė ramybė. Darbas padarytas. Jurginų kva­
pas atplaukė pro atvirą langą vidun, kartu su drėgme. Taip,
ramybė. Ne anas karštligiškas, kažkoks jaunatviškas susijau­
dinimas, apėmęs Kornelijų, kai buvo baigta pirmoji mašina,
o santūri palaima, kurią būtų įmanoma palyginti gal tik su
pitagorietiškos kosminės muzikos efektu ar su demiurgo bū­
sena po pasaulio sutvėrimo. Kornelijus nusišypsojo iš savo
palyginimų. Ką gi, jis ne menininkas ir gali sau leisti trupu­
tėlį nutolti nuo saiko ir harmonijos taisyklių.
Pirmiausia jis surinko visus brėžinius, paskui smulkesnius
prirašinėtus lapus, skaičiais išmargintas skiautes. Apėjo na­
mus, kambarys po kambario, kruopščiai žiūrėdamas, kad
niekur neliktų jokio eskizo, jokios formulės.
Tada viską sukimšo į židinį ir uždegė. Akimirką erdvi lieps­
na tarsi dvejojo. Ji neryžtingai lyžtelėjo vieną popierių, kitą
SAULIUS TOMAS KONDROTAS (187)